Fizikė dr. Živilė Rutkūnienė: tik pats suradęs teisingą atsakymą supranti jo žavesį

Svarbiausios | 2021-01-08

Fizika – ne tik mokslas, tiriantis visas materijos formas, savybes, sąveikas ar reiškinius. Fizika – mokslas, narpliojantis daug gamtamokslinio pasaulio paslapčių – nuo submikroskopinių dalelių tyrimų iki sukurtų technologinių prietaisų „paslaptingo“ veikimo, kurie, be fiziko kūrybinių ieškojimų, nepradėtų savo daiktiškojo gyvenimo… Fizikos magija slypi žmogaus smalsume, jo ieškojimuose ir daugiatūkstantiniuose eksperimentiniuose bandymuose, ieškant  atsakymų į dar neatsakytus žmonijos klausimus.

Apie fizikos magiją ir jos įtraukų pasaulį, apie svajonę tapti akrobatinio skraidymo ase; apie kolekcionuojamus „kalbančius“ laikrodžius, praveriančius duris į vaikystės pasaulį ir apie daug kitų įdomių dalykų kalbamės su Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto studijų prodekane ir Fizikos katedros docente dr. Živile Rutkūniene.

– Docente, kur Jūsų, kaip fizikės, kelio pradžia? Koks Jūsų santykis su gamtos mokslais  buvo  mokykliniais metais?

Viskas prasidėjo nuo vaikiško smalsumo ir siekio išsiaiškinti, kaip viskas veikia. Visi mano turėti žaislai, po pirmųjų bandymų su jais pažaisti, būdavo išrakinėjami iki smulkiausios dalelytės, „patikrinami“, o tada prasidėdavo vaikiška kūryba, t. y., kaip juos surinkti atgal, kad jie kaip nors, bent jau panašiai, vėl veiktų. Žinoma, detalių likdavo, bet kūrybinis džiaugsmas atpirkdavo visus nuostolius, net ir tada, jei žaisliukas po tokio eksperimento tiesiog neveikdavo…

Su tokiu techniniu „bagažu“ ir nerimstančiu smalsumu atkeliavau ir į mokyklą. Mokykloje man patiko tie dalykai, kur reikėjo gerokai pasukti galvą, kad rastum atsakymus į klausimus „kaip?“ ir „kodėl?“   Matematika, fizika, chemija buvo tarsi tas mažas „atsuktuvėlis“, leidžiantis „išnarstyti“ jau ne vaikiškus žaislus, bet aplink mus vykstančius įvairius reiškinius. Narstant ir ieškant priežastinio ryšio visada atrandi kažką naujo, dar nežinomo, o tai vėl kelia klausimus ir nenumaldomą troškimą rasti atsakymus. Žinoma, kaip ir su tomis atlikusiomis žaisliuko detalėmis, man labai norėdavosi visus mokslus truputėlį patobulinti… Tad mokytojai vargdavo su mano nestandartiniais uždavinių sprendimo metodais, nestandartiniais atsakymais į klausimus, nestandartiniais teoremų ar dėsnių įrodymais. Bet aš įrodydavau. Nestandardaštiškai, ne taip, kaip parašyta knygose…

Bebaigdama mokyklą supratau, kad niekada negalėsiu dirbti darbo, kuriame nekils jokių klausimų ir nereikės ieškoti atsakymų. Todėl pasukau į fizikos studijas.

– Baigusi studijas Fundamentalijų mokslų (dabar – Matematikos ir gamtos mokslų – aut. past.) fakultete likote dėstyti fizikos, vėliau tapote studijų prodekane. Kas Jums mieliau pačiai – mokslininkės darbas ar administracinė veikla einant studijų prodekanės pareigas? Ar šie darbai netrukdo vienas kitam? Ar viskam pakanka laiko?

Ž. Rutkūnienė studijų mugėje.

– Įžengus į profesionalios fizikos pasaulį – atsivėrė lobis. Kuo labiau gilinausi, tuo labiau jis žavėjo. Supratau, kad be to negalėsiu gyventi. Kelti klausimus, hipotezes, tirti ir analizuoti, rasti atsakymus, juos pagrįsti – tai buvo tai, ko man visada reikėjo.

Aš radau savo kelią, bet tame kelyje  niekada nebuvau ir nesu viena. Mačiau savo dėstytojų, kolegų atsidavimą šiam mokslui, jie buvo visada šalia ir dalijosi savo žiniomis bei patirtimi. Dar studijuodama magistrantūroje  aš pradėjau dirbti su bakalauro studijų studentais – vesdavau jiems laboratorinius darbus. Visada skatinau studentus patiems kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, nes tik pats suradęs teisingą atsakymą supranti jo žavesį.  Vėliau atejo laikas paskaitoms, praktiniams darbams, bendriems tyrimams… Ir tai, kad šalia tavęs visada yra tie, su kuriais tu turi dalintis savo žiniomis ir patirtimi, tapo neastiejama gyvenimo dalimi, lygiai taip pat, kaip ir mokslas.

Studijų prodekanės darbas leido pažvelgti į mokslininkų, dėstytojų, studentų  gyvenimą visiškai iš kitos pusės. Fakultetas – tai tarsi gyvas organizmas, veikiantis pagal savus dėsnius ir turintis unikalius sąveikaujančius ryšius. Ir kad jis veiktų  nepriekaištingai, atlieptų studentų, dėstytojų, visuomenės (kuri kelia labai aukštus reikalavimus universitetinėms studijoms)  poreikius ir lūkesčius, – reikia tikrai nemažos išmonės.

Rusų teatro aktorius ir režisierius Konstantinas Stanislavskis apie teatrą yra pasakęs: „Teatras prasideda nuo rūbinės“. Norėčiau perfrazuoti ir pritaikyti šia frazę – „studijos prasideda nuo pirmo sutikto žmogaus universitete“. Mano, kaip studijų prodekanės, darbas ir yra pasiekti tai, kad pirmakursis, žengęs pirmąjį žingsnį fakultete, sutiktų profesionalų, savo darbu ar studijomis besididžiuojantį bendruomenės narį, gebantį ir galintį jam padėti visais gyvenimo atvejais.  Ir tai labai svarbu. Todėl atskirti,  kas  man mieliau, tikrai negaliu, nes tai yra visuma, ir tai yra mano gyvenimas.

– O kokią reikšmę Jums teikia dėstytojos-mokslininkės darbas? Ko tikitės iš savo studentų?

– Visada eidama į auditoriją, prieš pirmąjį užsiėmimą, pagalvoju, koks bus pirmas mano studentų klausimas, ar pavyks juos prakalbinti. Jei pirmojo užsiėmimo metu pavyksta užmegzti ryšį, suprantu, kad tada viskas pavyks – įveiksime kartu pačius sudėtingiausius uždavinius. Jei nepavyksta – ieškau kitų būdų, kaip juos prakalbinti. Dėstytojo ir studento tarpusavio ryšys yra labai svarbus – dėstytojas tai kolega, kuris savo patirtimi ir pagalba gali padėti jauniems žmonėms įkopti į aukščiausius mokslo kalnus, juos nugalėti. Visada tikiu, kad žmogus turi klausimų, tik galbūt nedrįsta paklausti. Kartais mintyse pagalvoju, kad dėstytojai turėtų vertinti ne studentų atsakymus, bet klausimus, nes suformuluoti rimtą klausimą galima tik tada, jei esi įsigilinęs į dėstomo dalyko medžiagą, turi pakankamai žinių ir kompetencijų.      

– Kokie, Jūsų manymu, veiksniai užtikrina efektyvų ir kokybišką studijų procesą?

– Pirmiausia, manau, kad kokybiškos studijos priklauso nuo šio proceso dalyvių – studento ir  dėstytojo tarpusavio ryšio.  Svarbiausia yra dėstytojo profesionalumas – jis turi  būti ne tik savo srities žinovas, bet ir mentorius, padedantis studentams patiems įgyti reikiamų kompetencencijų. Dėstytojai turi pažinti savo studentus, jausti, kokiais metodais gali padėti studentams suprasti ir išsiaiškinti sunkius matematikos ar fizikos dalykus. Be abejo, dėstytojui turi būti sudaromos sąlygos, kad jis galėtų šiuos metodus taikyti, kad kartu su studentais pasiektų geriausių rezultatų. Kita vertus, studentai turi aiškiai suprasti, koks yra studijų tikslas, kokių rezultatų jie pasieks mokymosi proceso metu ir kam viso to reikia. Sudentams turi būti sudaryta mokymosi aplinka, kuri juos skatintų tobulėti, įgalintų juos pasiekti gerų studijų rezultatų. Todėl galiu teigti, kad šių veiksnių yra tikrai ne vienas – tai ir į studentą orientuota mokymo aplinka, ir dėstytojo taikomų metodų ar priemonių efektyvumas, infrastruktūra, studijų programos nuoseklumas ir net elementarus studijų tvarkaraščio išdėstymas.

– Pastaraisiais metais vis mažiau stojančiųjų renkasi fizikos mokslus. Kokias įžvelgiate čia problemas? Kodėl, Jūsų manymu, susidomėjimas fizika mažėja? Gal to šaknys glūdi mokyklose?

– Manau, kad atsakymas į šį klausimą glūdi pačioje visuomenėje. Pripažinkime, kad mes mieliau vartojame, nei kuriame. Mes tapome tokie greiti ir nebeturime laiko gilintis į tai, kas ir kaip veikia, ir kodėl, – svarbu, kad veikia, o jei neveikia, galime nusipirkti naują… O fizika „kankinasi“ vis dar aiškindamasi, „kaip?“ ir „kodėl?“

Pagrindinė klaida yra ta, kad visuomenei neaiškiname, kokia buvo ir yra fizikos reikšmė šiose visose naujausiose technologijose, kurios supa mus aplink.  Visi puikiai žino, kam skirta   mikrobangų krosnelė, bet kodėl joje šyla maistas be ugnies ar kaitinimo elemento  – nelabai. Jei fizikai kalbėtų apie tai, mikrobangų krosnelės įjungimo instrukcijoje būtų ne tik nupiešta (taip, taip – nupiešta, o ne parašyta), kaip ją įjungti, bet ir keliais sakiniais nusakytas veikimo principas. Ir aš net neabejoju, kad tada susidomėjimas fizikos mokslu tikrai išaugtų.

Fizikos mokslui mokykloje reikia atsinaujinti – turime apie fizikos reiškinius kalbėti šiuolaikinėje plotmėje. Dabar  turime tik tuos stojančiuosius, kuriems smalsu  ir kurie tikrai myli fiziką.

– Gal turite daugiau pasiūlymų  (ne tik įdomų pavyzdį apie mikrobangų krosnelės veikimo principą), kaip paskatinti jaunus žmones, dar besimokančius vidurinėje mokykloje, labiau domėtis gamtos ar technologijų mokslais?

– Pajuokausiu.  Įkurkime miške stovyklą vyresniųjų klasių moksleiviams. Stovyklaujantiems palikime tik mobilųjį telefoną su interneto ryšiu ir pasiūlykime išgyventi be aplinkinių  pagalbos dešimt dienų… Manau, kad dešimt dienų neprireiks – jau po savaitės šie vaikai bus išmokę daugelį fizikos dėsnių, kurie demonstruojami interneto platformose: kaip pasinaudoti gamtos reiškiniais, norint išgyventi.

O jei rimtai, tai reikia vaikams parodyti, kur „gyvena“ fizika ir kam ji reikalinga.

– Ačiū, Jūsų pavyzdžiai skamba intriguojančiai. Mielai  prisijungčiau prie tokių stovyklautojų.

Apie fiziką,  studijų kokybę ir Jūsų  veiklas fakultete – lyg ir viskas aišku, bet man dar kirba klausimas apie Jūsų laisvalaikio pomėgius. Ką veikiate, kai užveriate fakulteto duris? Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?

– Laisvo laiko daug neturiu ir jis tikrai neprasideda vos užvėrus darbo kabineto duris. Man darbas Universitete – tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas.  Dažnai būna taip, kad ir namuose tenka sėsti prie kompiuterio ir ne vienai, ir net ne dviem valandoms… Juk esu ir dėstytoja, ir studijų prodekanė, o kur dar įvairūs nacionaliniai ar tarptautiniai projektai – viskam reikia daug laiko. Bet, žinoma,  turiu keletą mėgstamų užsiėmimų, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo.

– Pavyzdžiui…

– Labai mėgstu ekstremalias sporto šakas – didelį greitį, šuolius  parašiutu ar su virve. Tiesa, pastaruoju metu šiek tiek „apsiraminau“, nes užsikrėčiau nauja aistra – pradėjau labai domėtis senoviniais skambančiais laikrodžiais.

– Nieko sau pomėgiai – jie absoliučiai skirtingi.   Laikrodžių kolekcionavimas, manau, praplečia Jūsų, kaip fizikės, „kaip?“ ir „kodėl?“ tas daiktas veikia, domėjimosi lauką, bet šuoliai parašiutu ar su virve nuo tilto,  skirti ne bet kokiems ekstremalams… Aš niekada neišdrįsčiau…

Nieko panašaus. Į visas sritis veda tas pats smalsumas…  Anksčiau buvo svarbu atrasti, kur yra riba – žmogaus ar technikos galimybių. Dabar ieškau kitko, t. y., kokios buvo žmogaus minties – skaičiuoti laiką – realizavimo galimybės.  Suprasti laikrodį – tai suprasti epochą, žmogaus ryšį  su laiko neapibrėžtumu.   Laikrodis man – tarsi  širdis – jis tiksi, tuksi, jame sukasi maži sraigteliai, kurie judina didesnius, pakyla plaktukai ir tada pasigirsta dūžiai – savotiška jų kalba, kuri primena, kad mes esame čia, šioje laiko atkarpoje… Laikrodžio skambesys atveria žmogaus būties laikinumo jauseną, veda tautos istorijos, žmonių gyvenimo ir  išgyvenimo labirintais…

– Iš kur ta meilė laikrodžiams – Jūsų šeimoje lyg ir nebuvo nei laikrodininkų, nei laikrodžių kolekcionierių? Kada jais susidomėjote kaip kolekcionavimo objektu ir kiek jų šiuo metu turite?

– Šiuo metu mūsų namuose skamba 5 laikrodžiai, vieni kas 15 min, kiti kas pusvalandį, dar keli tiksi sau tyliai… Kai kuriuos  teko truputį perderinti, nes jiems suskambus vienu metu,  nelabai buvo įmanoma  susikalbėti.

O meilė laikrodžiams veda į vaikystę.  Prisimenu, kai buvau maža, mūsų namuose buvo „kalbantis“ laikrodis (aš taip jį vadinau, nes jis, savo skambesiu, man „pasakydavo“, kiek yra valandų).  Todėl, tikriausiai, turėčiau sakyti, kad tas skambesys namuose – tai grįžimas į vaikystės pasaulį, kurio mes,  visi suaugusieji, šiek tiek ilgimės…

Pirmasis įsigytas senovinis laikrodis, ko gero, ir  buvo dėl šios priežasties. Tada prasidėjo paieškos, kuriais metais jis pagamintas, kokia  šio laikrodžio istorija ir t. t. Kiek vėliau natūraliai kilo noras pasižiūrėti, kokie laikrodžiai buvo anksčiau. Labai ažsidžiaugiau, kai radau dar nuostabesnį, – tad  kaip tokio stebuklo neįsigysi, jei aukcione jo kaina nėra kosminė…

Taip beklaidžiojant po laikrodžių pasaulį atsirado naujas „įnamis“, kuris muša laiką kas penkiolika minučių (tai – Anglijoje populiarūs laikrodžiai, stovėję svetainėse, kurie primindavo svečiams, kad arbatos gėrimui skirtas tam tikro laiko limitas – 15 min). Kitas – nuostabus ašinis karietinis laikrodis, kurio dydis tik 16 cm, bet jis taip nuoširdžiai muša kas pusvalandį, kad jo nematydamas pagalvotum, jog tai –  milžiniškas sieninis laikrodis, nes jo skleidžiamas garsas mušant valandas pranoksta visų kitų laikrodžių slambesį – jis mūsų namuose „viršiausias“.

– Į ką atkreipiate dėmesį, nutarusi papildyti savo kolekciją? T. y., kas Jums svarbu: laikrodžio dizainas, jau minėtas skleidžiamas garsas mušant valandas ar pati daikto istorija?

– Viskas yra svarbu. Vieni laikrodžai sužavi savo skambesiu, kiti – veikimo principu, treti – originaliu dizainu. Bet labai svarbios ir laikrodžių istorijos, nes (pasikartosiu) – kiekvienas laikrodis – tai epocha, žmogus,  kuris jį sukūrė, kuris jį turėjo…

Šios istorijos man primena apie skaitytą rašytojo ir dailininko Leonardo Gutausko romaną „Daiktai“,  kuriame daiktai pasakoja apie save ir jų šeimininkų gyvenimus. Žinoti į tavo namus patekusio daikto (žinoma, ne naujo) istoriją – nepaprastai įdomu – tai tas pat, kas įžvelgti tai, kas nematoma… Kiekvienas daiktas, ir juo labiau laikrodis,  savyje saugo įrašytą  dešimtmečių ar net šimtmečių patirtį, istoriją. Seni daiktai man susiasmenina, individualizuojasi. Žvelgdama į tokį laikrodį aš matau  ne tik  daiktą,  bet kalbantį pasakotoją, atėjusį iš mano vaikystės ar dar iš anksčiau. Matau ir girdžiu jo patirtis, praeities prisiminimų džiaugsmą ir vidinius išgyvenimus… Taigi laikrodžiai, kaip ir žmonės, turi savo istorijas.

– Turiu prisipažinti, kad mane taip pat sužavėjo šis romanas. Jame daiktų dialogiškumas leidžia klausytojui keliauti praeities laiku ir tai unikali patirtis. Daiktai, skirtingai nei žmonės, nejaučia baimės praeinančiam laikui – jie, šia prasme, gerokai pranašesni už mus, nes gyvena ilgiau ir yra tikrieji praeities liudytojai, praeities įamžintojai… Bet dialogas, žinoma, reikalingas ir vieniems, ir kitiems – daiktas be žmogaus neegzistuoja, jis sukurtas žmogaus, jam svarbus žmogaus prisilietimas, žmogaus žvilgsnis, o žmogui svarbus daikto pirmapradės erdvės pažinimas.

Bet po trumpo ekskurso apie L. Gutausko romaną ir daiktų istorijas, grįžkime prie Jūsų laikrodžių kolekcijos.  Kiek metų Jūsų seniausiam laikrodžiui? Gal yra ir tokių, kurie skaičiuoja laiką net ne dešimtmečius?

Seniausias laikrodis mūsų namuose yra pagamintas 1896 m. Panašų laikrodį turėjo mano seneliai. Jį mačiau tik senose nuotraukose. Deja, karo metu daug daiktų neišliko… Tačiau šis laikrodis man kasdien pasakoja apie tuos laikus, žmones ir jų istorijas, primena senelius ir mano pačios nerūpestingą vaikystę.

– Ačiū, kad pasidalijote vieno iš savo turimų eksponatų istorija, bet man maga išgirsti ir apie Jūsų šuolius parašiutais…

Aš nuo pat mažens buvau ekstremalė ir nuo pat mažens mėgau aukštį.  Nevengdavau įsikabaroti į aukščiausias medžių viršūnes, nors tėvams tai atrodė labai pavojingas žaidimas, bet man – tikrai ne. Šuolis parašiutu buvo išbandymas savo baimės ribų, ar sugebėsiu… Sugebėjau… O tada to laisvo kritimo pojūčio pradėjo trūkti, norėjosi dar ir dar. Savo pojūčių poreikius stengiuosi patenkinti…

– Klausantis Jūsų kyla klausimas: ar niekada nesvajojote apie lakūno profesiją? Nesidomėjote lėktuvais ir nenorėjote jų pilotuoti?

Toks noras vaikystėje tikrai buvo. Buvau sumąsčiusi tapti akrobatinio skraidymo ase, užsirašiau į klubą, pradėjau mokytis… bet sužinojo tėvai ir paskelbė ultimatumą. Teko nusileisti, nes kad ir kaip norėjosi protestuoti, tėvus mylėjau labiau, nei akrobatinį skraidymą… Tada su tėčiu buvome susitarę nusipirkti motociklą, bet mama paskelbė boikotą. Su tėčiu supratome, kad mamos neįveiksime ir teko tenkintis šeimyniniu automobiliu „Žiguli“ – jis tapo mano skraidymų žirgu…

Bėgo laikas. Galiausiai „surimtėjau“ ir tapau fizike, bet noras skristi niekur nedingo. Vis pažvelgiu į dangų ir į darbotvarkę – gal šiandien pavyks…

– Dėkoju už skirtą laiką ir įdomų pokalbį.

 

Kalbėjosi Virginija Klusienė

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku