Doc. dr. Judita Puišo, Mokslo Lietuva, 2022 m. vasario 28 d.
Fizikė Emilija Kuzminskaitė – sesuo Hilarija – Mokslo Lietuva
Emilija Kuzminskaitė gimė 1914 m. balandžio 18 d. Degužiuose, tuometiniame Rietavo valsčiuje.
1934 m., baigusi mokyklą Tauragėje, E. Kuzminskaitė atvyko į Kauną ir įstojo kandidate į Pažaislio Šv. Kazimiero seserų kongregaciją. Gyvendama kongregacijos išlaikomame pensione, nuo 1934 iki 1940 m. studijavo chemiją ir fiziką Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Matematikos-gamtos fakultete.Kai jai buvo vos devyneri, mirė jos mama. Tėvas Povilas netrukus vedė turtingą „amerikietę“. 1926 m. baigusi Stibikiuose pradinės mokyklos trečiąjį skyrių, Emilija mokėsi Rietavo progimnazijoje. Baigusi keturias klases, įstojo į Tauragės aukštesniąją komercinę mokyklą ir pragyvenimui užsidirbdavo privačiomis pamokomis. 1932 m. mirė Emilijos tėvas ir visi trys jaunesni broliai.
1940 m., sustabdžius VDU Matematikos-gamtos fakulteto veiklą, šio fakulteto studentai buvo perkelti į Vilnių. Tarp jų buvo ir Emilija. Dalis VDU Fizikos katedros dėstytojų buvo priimti dirbti Vilniaus universitete. Studentė E. Kuzminskaitė Vilniuje studijavo fiziką ir iki 1944-ųjų dirbo mokytoja Vilniaus II mergaičių gimnazijoje. Išlaikiusi egzaminus ir parengusi labai gerai įvertintą diplominį darbą „Gama spindulių absorbcija švino sluogsny“, 1942 m. birželio 14 d. gavo fiziko diplomą.
Kas buvo E. Kuzminskaitės diplominio darbo vadovu, diplomo nuoraše nenurodoma. Tikėtina, kad diplominis darbas buvo atliktas, panaudojus radžio šaltinį, kurį VDU, o vėliau ir Vilniaus universitetas perėmė iš Stepono Batoro universiteto. Taip galima teigti, nes dar 1931 m. balandžio 23 d. Stepono Batoro universiteto Bendrosios ir eksperimentinės patologijos katedros vedėjo prof. Kazimiero Pelčaro (Kazimierz Pelczar, 1894–1943) pastangomis buvo sušauktas Kovos su vėžiu komiteto steigiamasis posėdis, kuriame pasiūlyta steigti Draugiją kovai su vėžiu. 1931 m. gruodžio 1 d., gavęs miesto magistrato leidimą užimti keletą kambarių Senelių ir nepagydomų ligų namuose Polocko g. 6, profesorius čia įkūrė Onkologijos ligoninę ir institutą. 1933 m. ši ligoninė ir institutas buvo išplėsti, atidarius Rentgenologijos skyrių ir Histopatologinę laboratoriją. 1935 m įsigijus radį, prof. K. Pelčaras pradėjo taikyti onkologinių ligonių gydymui naują terapiją, panaudodamas radžio spinduliuotę.
Gavęs Nacionalinio kultūros fondo (lenk. Fundusz Kultury Narodowej) materialinę paramą (14 500 zlotų), vilnietis fizikas Henrikas Nievodničanskis (Henryk Niewodniczański, 1900–1968) įsigijo 50 mg radžio būsimiems tyrimams. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė jo numatytus darbus. Tikėtina, kad H. Nievodničanskis asmeniškai perdavė Stepono Batoro universiteto likvidatoriui prof. Ignui Končiui visą mokslinių ir mokomųjų laboratorijų inventorių, tikėdamasis jį ateityje vėl atgauti. Nupirkta ampulė su radžiu H. Nievodničanskio įkurtoje Branduolinės fizikos laboratorijoje Vilniuje taip ir nebuvo atidaryta.
Pasitraukus vokiečių kariuomenei ir valdžią perėmus sovietams, E. Kuzminskaitė nuo 1944 m. lapkričio 1 d. iki 1948 m. mokytojavo Kauno 9-ojoje berniukų gimnazijoje. Ji mokė moksleivius fizikos ir chemijos. Gyvendama Vilniuje, E. Kuzminskaitė siekė dirbti universitete Kaune. 1948 m. rugpjūčio 25 d., tarpininkaujant Fizikos katedros vedėjui prof. K. Baršauskui, E. Kuzminskaitė buvo priimta į Kauno valstybinio universiteto Elektrotechnikos fakulteto Fizikos katedrą vyr. laboranto pareigoms. Reikia paminėti, kad Kauno 9-osios berniukų gimnazijoje direktorius L. Šaulys, atleisdamas iš gimnazijos mokytoją E. Kuzminskaitę jos pačios prašymu, apibūdino ją ne tik kaip gerą fizikos ir chemijos mokytoją, bet ir kaip visuomenininkę.
Nuo 1949 m. rugpjūčio 1 d. dekano, Fizikos katedros vedėjo prof. K. Baršausko teikimu Emilija ėjo asistento pareigas. Tačiau Kauno valstybinio universiteto kadrų skyriaus viršininko L. Arbušausko teikimu ji 1950 m. rugsėjo 10 d. atleista iš universiteto „už socialinės padėties nuslėpimą“.
Nors E. Kuzminskaitė, atleidžiama iš darbo, prašė tuomet rektoriaus pareigas ėjusio J. Kupčinsko pakeisti jos atleidimo įsakymo turinį, nes „atleidimas iš darbo motyvu, neleidžiančiu gauti darbą jokioje įstaigoje, man neteisingas“, rektoriaus įsakymas nebuvo pakeistas. Nebegalėdama dirbti aukštojoje mokykloje, E. Kuzminskaitė bandė įsidarbinti „Litekso“ fabrike, tačiau fabriko kadrų skyrius paprašė dokumentų. J. Kupčinsko atsiųstoje E. Kuzminskaitės charakteristikoje buvo įrašyta, kad „…visuomeniniame darbe nedalyvavo. Paaiškėjus, kad Emilija Kuzminskaitė buvo vienuolė, iš einamųjų pareigų Kauno universitete atleista“.
„Litekso“ fabriko vadovams atsisakius ją priimti, Emilija pagaliau įsidarbino „Drobės“ fabriko kadrų rengimo inspektore. Šio fabriko laboratorijoje ji dirbo inžiniere. Vėliau Lengvosios pramonės technikume dar vadovavo konsultavimo grupei. Pablogėjus sveikatai, nuo 1962 iki 1969 m. dirbo tik technikume ir parengė kelias specialistų laidas. Kaip prisimena Kauno technologijos universiteto profesorius Albinas Tamašauskas, E. Kuzminskaitė Fizikos katedroje dirbo laborante kartu su būsimuoju „Drobės“ fabriko vyriausiuoju inžinieriumi Valdu Varža.
Anot prof. A. Tamašausko, apie 1957 m. E. Kuzminskaitė, susitarusi su Fizikos katedros vedėju prof. K. Baršausku, atvesdavo savo studentus į Kauno politechnikos instituto Fizikos katedrą. Vadovaujant
E. Kuzminskaitei, moksleiviai fizikos laboratorijoje atlikdavo laboratorinius darbus. Apie E. Kuzminskaitės pedagoginę veiklą kol kas nepavyko rasti žinių, nes Lengvosios pramonės technikumo archyvą perėmė Kauno kolegija. Paprašius šios kolegijos administracijos leisti peržiūrėti E. Kuzminskaitės asmens bylą, buvo gautas atsakymas, kad dėl Asmens duomenų apsaugos įstatymo tokie duomenys neteikiami.
Emilija Kuzminskaitė, žinoma ir kaip vienuolė sesuo kazimierietė, mirė 1970 m. sausio 9 d. Kaune.
