Dėstytojo darbas neatsiejamas nuo mokslinės veiklos. Tai ne tik profesinių žinių kaupimas, kūrimas ar dalijimasis jomis paskaitose, seminaruose, bet ir mokslinių tyrimų vykdymas.
Su KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Fizikos katedros doc. dr. Teresa Moskalioviene kalbamės apie šiuo metu atliekamus kuro elementų tyrimus, mokslinių tyrimų reikšmę šalies ekonomikai ir aplinkos saugojimui. Žinoma, neaplenkiame ir laisvalaikio pomėgių, praturtinančių kultūrinį identitetą.
– Docente, esate prof. habil. dr. Arvaido Galdiko vadovaujamos mokslo grupės „Nepusiausvirųjų heterogeninių procesų tyrimai“ narė, šiuo metu vykdote mokslinius tyrimus tarptautiniame projekte „Masės pernašos ir katalizės procesų tyrimai suformuotose vienos kameros kietojo oksido vandenilio kuro elementuose“. Kaip paprastais žodžiais, ne fizikui, galėtumėte paaiškinti, koks šio projekto tikslas? Ką siekiama ištirti, ką sukurti ir kur tai bus pritaikyta, kur bus naudojama?
– Pastaruoju metu alternatyvių, efektyvių ir gamtą tausojančių elektros energijos šaltinių technologijos yra sparčiai vystomos. Vieni iš švariausių elektros energijos šaltinių yra kuro elementai (KE), kuriuose tam tikro kuro cheminė energija tiesiogiai paverčiama į elektros energiją, vykstant elektrocheminėms reakcijoms (pvz., jungiasi vandenilis ir deguonis, o atsiranda vanduo ir elektra). Jų veikimo principas yra panašus į įprastinių baterijų, tačiau jie neišsieikvoja ir jų nereikia įkrauti, jeigu yra užtikrinamas nuolatinis kuro ir oksidatoriaus tiekimas. Bet, kaip ir kiekviena energijos išgavimo technologija, KE turi trūkumų.
– Kokie jie? Ar įmanoma juos pašalinti?
– Esminis KE trūkumas yra aukšta jų kaina. Siekiant atpiginti KE technologijas, vykdomi intensyvūs tyrimai, ieškoma optimalių medžiagų bei technologinių sprendimų.
Šio projekto tikslas orientuotas į funkcinių medžiagų ir daugiafunkcinių dangų panaudojimo galimybes KE technologijose. Be to, yra kuriamas realaus laiko kinetinis modelis, kuris įvertins masės pernešimo ir katalizės procesus, vykstančius vienos kameros kieto oksido kuro elementuose. Tokių modelių poreikis labai aktualus, nes tai padėtų suprasti vykstančius procesus (elektrokatalizinių reakcijų mechanizmus) kuro elementuose, rasti alternatyvias medžiagas, skirtas sumažinti išlaidas ir padidinti ilgalaikį stabilumą bei optimizuoti kuro elementų gamybą. Mūsų mokslo grupė, vykdydama tyrimus, kaip tik ir ieško technologinių sprendimų minėtiems trūkumams pašalinti.
– Skamba išties įdomiai. Ar galima prognozuoti, kad netolimoje ateityje bus rasti technologiniai sprendimai ir šie kuro elementai pakeis naftą, gamtines dujas? Juk tai reikštų, kad būtų tausojami neatsinaujinantys energijos šaltiniai, tiesa?
– Žinoma. Aš neįsivaizduoju energijos technologijų ateities be elektrocheminės energijos. Dėl mažėjančių iškastinio kuro atsargų ir didėjančios taršos šių technologijų svarba auga. Manau, kad tiesioginis ir efektyvus cheminės energijos pavertimas elektros energija yra energetikos ateitis. Naujausi moksliniai bei technologiniai sprendimai jau ir dabar leidžia naudoti kuro elementų prototipus įvairiose srityse. Pavyzdžiui, daug gerai žinomų automobilių gamintojų (Mercedes, Toyota, Honda, General Motors ir kt.) rinkai jau pateikė automobilius, varomus kuro elementų generuojama elektra. Kuro elementai taip pat taikomi kosmoso pramonėje bei elektroniniuose prietaisuose. Kaip pavyzdys – rinkoje jau galima rasti nešiojamųjų kompiuterių, kurie turi įrengtus lizdus, skirtus prijungti kuro baterijas.
Tad net neabejoju, kad netolimoje ateityje mūsų moksliniai tyrimai pasitarnaus ne tik neatsinaujinančių energijos šaltinių saugojimui, bet ir aplinkos taršos sumažinimui.
– Sakoma, kad mokslininkas – tai ne profesija, bet gyvenimo būdas. Ar pavyksta atsiriboti nuo mokslinio darbo? Ar turite kokių nors laisvalaikio pomėgių?
– Atsiriboti nepavyksta, bet šiek tiek atsitolinti – taip. Paprastai net ir laisvalaikiu galvoje sukasi mintys apie tyrimus, mokslinius straipsnius, paskaitas. Jūs įvardijote labai teisingai – tai gyvenimo būdas, bet tenka tą gyvenimo būdą kažkaip derinti su šeima ir vienu man labai mielu pomėgiu.
– Ir koks tas Jūsų mielas pomėgis?
– Tai domėjimasis senovės civilizacijų istorija. Ja domiuosi nuo pat vaikystės. Man įdomus senovės tautų, pvz., Mesopotamijos, Egipto, heleninės graikų ir kt. civilizacijų visuomenės istorinis brandumas, raida, jų išlikimas ar išnykimas. Esu šia tematika perskaičiusi nemažai knygų ir sukaupusi mokslinės literatūros. Ypač patiko anglų istoriko Arnoldo Džozefo Toinbio veikalas „Istorijos studijos“. Šis istorikas tyrė net 26 civilizacijų raidą ir sunykimą, yra sudaręs civilizacijų rejestrą, kuriame suskirstęs jas į grupes pagal tam tikrus kriterijus. Pavyzdžiui, jis skyrė pirmines, antrines, tretines ir palydovines civilizacijas. Pirminėms jis priskyrė Egipto, Egėjo, Kinijos, Majų, Indo civilizacijas, antrinėms – Sirijos, heleninę, indiškąją, tretinėms – Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, islamą ir t. t. Kiti mokslininkai civilizacijas klasifikavo tiesiog pagal žemynus ir vidines žemynų sritis, pvz., Rytų, Atogrąžų Afrikos, Amerikos, Europos ir kt.
Dar kas labai įdomu: A. Dž. Toinbio teigimu, kad senosios civilizacijos žlugo ne dėl gamtos kataklizmų ar ekonominių faktorių, bet dėl negebėjimo priimti ar perimti naujai primestų religinių iššūkių. Žodžiu, sunkiausia buvo integruotis į naują visuomenę, priimti jų moralės normas.
– Nieko sau pomėgis – tai juk dar viena mokslo sritis, dar vieni tyrinėjimai.
– Ne, aš nesu nei istorikė, nei antropologė, todėl iki mokslinių tyrimų šioje srityje dar nepriėjau, – man tiesiog tai labai įdomu. Vieni klausosi muzikos, skaito grožinę literatūrą, keliauja, o man įdomiausi skaitiniai apie civilizacijas.
Be to, kaip jau minėjau, esu šeimos žmogus – dviejų mergaičių mama, todėl savo laisvalaikiu dar turiu dalintis su šeima. Tai ir paprasčiausios vakarienės gaminimas visiems kartu, ir dienos įvykių aptarimas prie bendro stalo, ir susitarimas, ką veiksime artimiausią savaitgalį.
Ir dar – ne taip senai įsigijome sodybą prie miškelio, tad įvairūs sodininkystės ir daržininkystės darbai tapo ir laisvalaikiu, ir pomėgiu. Nuo vaikystės su tėvais grybaudavau, ir ši meilė miškui bei jo teikiamoms gėrybėms liko iki šių dienų. Dabar grybauti važiuojame su visa šeima, sodininkyste užsiiminėjame irgi visi drauge. Taip tikrai atsipalaiduoju, pailsiu ir „įsikraunu“ kaip kuro elementas iš naujo.
Kalbėjosi Virginija Klusienė
