Bronė Narkevičienė yra Kauno technologijos universiteto docentė, Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanė
Rugpjūčio 5 d. pradėti skelbti valstybinių brandos egaminų rezultatai. Matematikos valstybinį brandos egzaminą šiemet laikė 15241 kandidatas. Egzamino išlaikymo riba – 15 proc. iš 100 arba 9 taškai iš 60 užduoties taškų. Egzaminą išlaikė 67,61 proc. kandidatų (2019 m. – 82,09 proc. kandidatų). Šimto balų įvertinimą gavo 0,96 proc. kandidatų (2019 m. – 1,46 proc.).
Egzamino neišlaikė daugiau nei 30 proc. laikiusiųjų. Be jokios abejonės, tai susirūpinimą keliantis rezultatas. Galima nuspėti, kokia nerimo, liūdesio, gali būti – ir pasipiktinimo – nuotaika šiandien vyrauja neišlaikiusiųjų egzamino abiturientų šeimose. Graudaus rezultato priežastims nurodyti lengviausią kelią pasirinks tie, kurie bes pirštu į mokinio motyvaciją, mokytojo nemokėjimą išmokyti ar egzamino užduotį.
Vis dėlto, rezultatą vertinčiau dviem aspektais: valstybės ir asmens. Tikrai yra apie ką susimąstyti švietimo politikams ir administratoriams.
Pirmas dalykas – kodėl apie prastus matematikos mokymosi pasiekimus, kurie matomi brandos egzaminų, PISA, TIMSS ir panašiuose rezultatuose, vis kalbama, kalbama, rašoma, rašoma, bet situacija negerėja?
Po egzaminų ar tyrimų rezultatų paskelbimo viešojoje erdvėje nubanguoja komentarai, pasiūlymai, o vėliau ir vėl – tik pavieniai, atskirų asmenų ar institucijų bandymai pagerinti matematikos mokymo(si) situaciją. Panašu, kad vertėtų tiems, kurie priima sprendimus valstybės lygmeniu, bent jau remti ir skatinti tas pavienes iniciatyvas, jei sisteminių sprendimų pasiūlymų kol kas neturi.
Antras dalykas – matematikos mokymosi motyvacijai turi įtakos tai, kokie signalai apie matematikos ir jos mokymo(si) svarbą siunčiami visuomenei valstybės lygmens sprendimais. Reikia pavyzdžių? Kad ir matematikos pamokų per savaitę skaičiaus sumažinimas, matematikos studijų kainos nustatymas taip, kad ji yra viena iš dviejų mažiausių kainų aštuonių kategorijų kainų suskirstyme ir yra beveik tūkstančiu eurų mažesnė už informatikos, žemės ūkio ar filologijos studijų norminę kainą.
Trečias dalykas – šviesti visuomenę išsklaidant mitus, kad mokyklinės matematikos kursą gali išmokti tik … (čia skaičius jau priklauso nuo mito skelbėjo požiūrio – kas skelbia, jog 30, kas – 20 ar dar mažiau) procentų mokinių. Man atrodo pavojinga, kai vienokios ar kitokios profesinės veiklos atstovai ima skleisti žinią jauniems žmonėms, neva, jie negalį išmokti mokyklinės matematikos, kad priimant į universitetus reikėtų nevertinti mokyklinės matematikos išmokimo rezultatų, nes, neva, jauni mūsų tautiečiai negali išlavinti savo loginio – matematinio mąstymo net mokykliniu lygmeniu.
Kodėl manau, kad tai pavojinga? Todėl, kad taip siūloma jaunajai kartai nuvertinti savo gabumus ir potencialą, menkinti pasitikėjimą savimi. Todėl, kad pasaulinė tendencija yra tokia – pažangiose šalyse matematikos mokymui skiriamas vis didesnis dėmesys. Todėl, kad didžiojoje dalyje studijų tiesiog būtinas matematinis pasirengimas ir tolesnis aukštesnių mąstymo gebėjimų ugdymas – tuo įsitikinti pakanka peržiūrėjus gerų universitetų studijų programas ir portalus, kuriuose šalys skelbiasi apie ieškomus specialistus. Todėl, kad studijas nutraukusių asmenų didžioji dalis tai padaro pirmajame kurse dėl nepakankamo pasirengimo studijoms.
Jei Lietuvoje sprendimus priimantys asmenys (keistų įtakų paveikti) vėl grįžtų prie minties, kad geriau net neparodyti, kad turime matematikos mokymo(si) problemų (nenoriu net priminti, kokių šalyje būta idėjų ir jų įgyvendinimo), tai atsidurtume kvalifikuotų, mąstančių specialistų turinčių šalių sąrašo gale. O gal ir už jo ribų.
Ketvirtas dalykas – visuomenės bendrasis išsilavinimas, intelektualumas, gebėjimas spręsti problemas aktualus visiems iki vieno – nuo aktyvaus verslo, pramonės, mokslo, žemės ūkio, kultūros ir t.t. veikėjo iki augančio ar jau pensiją gaunančio tautiečio. Gal kai kam ir patogu tvarkytis šalyje, kai joje mažiau piliečių, galinčių analizuoti valdžios sprendimus, bet tautai tikrai reikia gyvenimo brandžioje vertybiškai ir mąstančioje visuomenėje.
Tad valstybės, visuomenės lygmeniu svarbu ne tik apraudoti tokius šiemetinius valstybinio matematikos egzamino rezultatus, bet ir priimti sprendimus, kurie jau kitais metais leistų pastebėti gerą pokytį. Naudinga būtų išanalizuoti problemos priežastis (o ne tik apsikeisti nuomonėmis ar komentarais) ir pasirengti priemonių, apimančių sistemą, o ne padrikus jos elementus, planą.
Asmens aspektu, žinoma, situacija dar jautresnė. Suprantami visi jausmai, kurie šiandien kyla. Jei įmanoma jausmų antplūdyje visgi įsiklausyti į patarimą – situacijos nedramatizuočiau – galima perlaikyti mokyklinį matematikos egzaminą, galima perlaikyti valstybinį egzaminą kitais metais.
Visiems, kuriems svarbu, jog mūsų jaunoji karta augtų ir savimi pasitikinti, ir turinti tikrai ne blogesnį matematinį pasirengimą nei valstybių, į kurias norime būti panašūs savo gyvenimo kokybe visomis prasmėmis, primenu, kad KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas prisideda prie matematinio ugdymo Lietuvoje ir siūlo tomis priemonėmis pasinaudoti:
