Žvaigždės galaktikose susiskirsto pagal tai, kiek įvairiose zonose (sluoksniuose diske ir jo centre) yra tarpžvaigždinių dujų, kurios yra naujų žvaigždžių susidarymo „statybinė medžiaga“. Tokių dujų daugiausiai yra Galaktikos disko centrinėje plokštumoje, kurioje yra daugiausia jaunų ir masyvių žvaigždžių, kurios gyvena palyginti trumpai.
Tolstant nuo disko „į viršų“ ir „į apačią“ dujų tankis mažėja, lemdamas ir tai, kad tose zonose gimsta mažai žvaigždžių, – masyvios jau išmirė, o liko lengvesnės, ilgaamžės ir senos. Tokių žvaigždžių yra daug ir vadinamame centriniame telkinyje. Pagal tai žvaigždės skirstomos į populiacijas.
– Kokį poveikį žvaigždžių formavimuisi ir dujų judėjimui turi supermasyvios juodosios skylės?
– Yra įdomus faktas, kad praktiškai visų galaktikų centruose aptinkamos milžiniškos supermasyvios juodosios skylės. Jų masė yra nuo kelių milijonų iki keliasdešimt milijardų Saulės masių ir kai kurios yra labai aktyvios, veikiančios pačias galaktikas. Tokia supermasyvi juodoji skylė, pavadinimu „Sagittarius A*“, yra ir Paukščių Tako galaktikos centre, 26 tūkst. šviesmečių nuotoliu nuo mūsų. Sunkiausia yra paaiškinti jų atsiradimą, nes tokio dydžio objektai stebimi kaip vieni iš tolimiausių, o tai reiškia, kad jie yra labai seni ir susiformavę ankstyvuoju Visatos raidos laikotarpiu.
Pavyzdžiui, tolimiausias aptiktas kvazaras (supermasyvi juodoji skylė apsupta krentančios plazmos) pavadinimu QSO J0313−1806, kurio centre stūkso 1,6 milijardų Saulių masės juodoji bedugnė, yra 30 milijardų šviesmečių nuotoliu nuo mūsų. O tai reiškia, kad jo amžius (kokį mes matome) yra tik 600 milijonų metų, t. y. 4 % Visatos dabartinio amžiaus.
Juodosios skylės paprastai susidaro mirštant didelės masės (5-50 Saulės masių) ir trumpo gyvenimo laikotarpio žvaigždėms. Po mirties jų centruose lieka 5-50 Saulės masių juodosios skylės. Kaip galėjo per ganėtinai trumpą laikotarpį susidaryti milijonų Saulės masių šio tipo objektai – neaišku iki šiol.
Yra kelios teorijos. Viena iš jų teigia, kad ankstyvuoju laikotarpiu mirusių žvaigždžių juodosios skylės greitai jungėsi tarpusavyje, kita teigia, kad pradiniais Visatos laikotarpiais galėjo susidaryti milijonų Saulės masių žvaigždės, kurios, nespėjusios net užsižiebti, staigiai susitraukė. Trečia – kosmologinė teorija, aiškinanti, kad supermasyvios juodosios skylės susidarė didžiojo sprogimo metu ir liko iki šių dienų kaip taškiniai erdvėlaikio defektai.
Bet kokiu atveju, šiuo metu visiškai aišku, kad tolimieji ir seni kvazarai yra dabartinių galaktikų pirmtakai, kurių milžiniškų juodųjų skylių masės laimėjo gravitacinę kovą su smulkesniais objektais, juos įtraukdamos į savo orbitą.
– Minėjote, kad arčiausiai mūsų juodoji skylė yra už 26 tūkst. šviesmečių. Kaip sparčiai plečiasi juodosios skylės ir ką būtent šios juodosios skylės gravitacija galėtų reikšti mūsų gimtajai planetai – Žemei, kad ir po daugelio metų?
– Reikėtų patikslinti, kad kalbame ne apie „paprastas“, t. y. ne apie juodąsias skyles, kurios susidarė mirus žvaigždei. Tokia artimiausia, pavadinimu Gaia BH1, yra 1,5 tūkst. šviesmečių nuo mūsų. 26 tūkst. šviesmečių nuotoliu, Paukščių Tako galaktikos centre yra supermasyvi juodoji skylė, kurios masė yra 4,3 milijonų Saulės masių, o skersmuo apie 24 milijonų kilometrų.
Tai yra maždaug Merkurijaus orbitos dydis. Juodosios skylės plečiasi ar didėja „rydamos“ bet kokius objektus, kurie papuola į jos gravitacijos pinkles. Tai gali būti ir žvaigždės ar smulkesnės juodosios skylės, neutroninės žvaigždės ir kt., bet dažniausiai tai tarpžvaigždinės dujos.
Stebint kitas, vadinamas aktyvias galaktikas, registruojama, kad apie jas sukasi milžiniškas plazmos verpetas, vadinamas akreciniu disku. Toks sūkurys, veikiamas milžiniško gravitacijos lauko traukiasi, plokštėja ir per sukimosi ašigalius krenta į juodąją skylę. Tačiau prieš krisdamas pasiekia 10 trilijonų laipsnių temperatūrą, kurioje termobranduolinių reakcijų metu išsiskiria milžiniškas energijos kiekis. Įvairių rūšių dalelės, elektronai, protonai ir nauji atomų branduoliai išlekia priešinga juodajai skylei kryptimi ir tas srautas yra dar fokusuojamos akrecinio disko magnetinio lauko.
Susidaro dvi milžiniškos čiurkšlės (angl. galaxy jet arba black hole jet), kurios išlekia statmenai disko sukimosi plokštumai. Jos yra net didesnės už pačias galaktikas. Tokioje čiurkšlėje dalelių, turinčių krūvį ir masę greitis siekia 99,99 % šviesos greičio. Mažai pavydėtina tam kas papuola šio naikinimą nešančio spindulio kelyje.
Laimei, mūsų gimtosios Galaktikos didžioji juodoji skylė jau seniai „suvalgė“ beveik viską, kas buvo netoliese ir yra pakankamai rami. Tiesa, ji turi akrecinį diską, bet jis nėra toks masyvus, kaip aktyviose galaktikose. Neseniai stebėtas jo nedidelis aktyvumas, kuris pasireiškia pastoviai atsirandančiais kelių sekundžių ar dienų trukmės stipriais žybsniais.
Tie žybsniai atsiranda pačiame akreciniame diske, kurio magnetiniai laukai, panašiai kaip ir Saulėje, sąveikauja, naikina vienas kitą išskirdami milžiniškus energijos kiekius. Be abejo, šių procesų mastas yra kitoks nei Saulėje. Įskaitant, kad aktyvumas menkas, o atstumas iki šių „fejerverkų“ kaip minėjau yra tikrai didelis – mums tai jokio pavojaus nekelia.