Apie matematiką kalbama labai daug, bet tai tokia disciplina, kuriai nėra ir negali būti abejingų. O kaip gi kitaip? Su matematika susiduriame pirmaisiais mokykliniais metais ir ji lydi mus visą gyvenimą – be jos nesisuka jokios veiklos varikliai. Tik vieniems ji – skaičių poezija ir aukščiausia žmogaus mąstymo išraiška, o kitiems, deja, sunkiai įkandamas riešutėlis…
KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Matematinio modeliavimo katedros docentė Loreta Saunorienė sako, kad matematika netaptų baubu universitetinėse studijose ir tolesniame gyvenimo kelyje, ją reikia labai ankstyvame amžiuje palenkti savo pusėn. Tada matematika bus ne tik pati geriausia gyvenimo draugė ir palydovė, bet ir visų idėjų generatorė bei vykdytoja.
– Jūs dėstote įvairius matematikos modulius ne tik Matematikos ir gamtos mokslų, bet ir kitų fakultetų studentams. Ar visų studijų programų studentai vienodai priima matematikos žinias? Ar visi geba mąstyti matematiškai?
– Matematikos modulius dėstau įvairių fakultetų ir visų trijų pakopų studentams, tarp jų ir studijuojantiems taikomąją matematiką. Nepaisant to, vienareikšmiškai į jūsų klausimą atsakyti, kažin ar man pavyks.
Be abejo, matematikos žinias lengviausiai priima taikomąją matematiką studijuojantys žmonės. Net tie, kuriems sekasi sunkiau, nesako, kad vieno ar kito dalyko suprasti neįmanoma. Jie turi išankstinį nusiteikimą, kad matematika įdomi, įveikiama ir reikalinga – kitaip nebūtų pradėję šios programos studijuoti. Ir tas gelbsti.
Pamenu, kai prieš pradėdama dirbti su Marketingo programos studentais, būgštavau, kad tai nėra inžinerinio fakulteto studentai ir kad juos mokyti matematikos gali tapti iššūkiu. Bet buvau maloniai nustebinta jų noro mokytis, draugiškumo, pozityvumo ir, galiausiai, gerų rezultatų.
Jeigu kalbėtume apie išskirtinai inžinerinių fakultetų studentus, tai tikrai esu pastebėjusi skirtumų tarp skirtingas studijų programas studijuojančių studentų, bet šie skirtumai su matematiniu mąstymu nėra tiesiogiai susiję. Pavyzdžiui, kai kurių studijų programų studentai yra atviresni, noriau ir drąsiau bendraujantys, su jais lengviau dirbti, nes jauti jų emociją. O kai kurių specialybių studentai, atvirkščiai, – būna uždaresni, reikia įdėti daugiau pastangų, kad juos prakalbintum.
– Kaip, Jūsų manymu, turėtų keistis mokyklinė matematika, kad pasirinkę studijuoti techniškuosius mokslus, susidurtų su kuo mažesniais matematiniais iššūkiais?
– Deja, nesu mokyklinės matematikos programų ekspertė, todėl negaliu diskutuoti apie tai, ko reikėtų ir ko nereikėtų mokyti, kur sudėlioti akcentus… Galiu pasamprotauti iš savo darbo patirties ir iš savo vaikų mokyklinės patirties apie tai, kas norą mokytis matematikos gali skatinti, o kas jį tiesiog „žudo“.
– Tai pabandykime…
– Labai svarbu, kad mokykloje mokiniai įgytų tvirtus matematikos žinių pagrindus ir ateidami studijuoti į universitetą neturėtų didelių matematinių žinių spragų. Tačiau didesnes ar mažesnes spragas galima užpildyti ir universitete, svarbu tik turėti nusiteikimą, kad „aš noriu ir galiu“. Todėl, mano manymu, visų svarbiausia yra tai, kad mokykloje mokiniai susidraugautų su matematika, kad neįgytų išankstinio nusistatymo, jog „matematika yra neįveikiama“, kad šio mokslo nelaikytų kažkokiu „baubu“, o į matematinių uždavinių sprendimą gebėtų pasižiūrėti kaip į žaidimą, kurį galima laimėti pasitelkus žinias ir loginį mąstymą…
Pastaruosius keletą metų esu dirbusi tiek su marketingo, vadybos, apskaitos programų studentais, tiek ir su techniškųjų fakultetų studentais. Deja, ir tarp vienų, ir tarp kitų yra buvę studentų, į universitetą atsinešusių išankstinį nusiteikimą, kad „matematika man gerai nepavyks, nes net mokykloje buvo labai sunku“. Ir būna labai džiugu, kai dalis jų sugeba tą išankstinį nusiteikimą nugalėti. Kad ir praeitais metais, prieš šv. Kalėdas, iš savo pirmakursių gavau padėką už darbą pirmajame semestre ir toje padėkoje nuskambėjo vieno studento frazė: „Jums pavyko padaryti neįmanoma – pirmą kartą matematika tapo visų mėgstamiausia paskaita“.
Kaip tai pasiekti mokykloje? Visų pirma – mokytis turi būti įdomu. Žinoma, naujos technologijos, inovatyvūs mokymosi metodai ir t. t. pamokas gali padaryti įdomesnes. Tačiau aš asmeniškai abejoju, ar šis kelias yra tas pagrindinis ir vienintelis kelias į išsigelbėjimą. Iš savo vaikų ir iš savo draugų vaikų patirčių galiu pasakyti, kad matematikos pamokų nelaukia ne tik tie mokiniai, kuriems matematika atrodo sunkiai suprantama, bet ir tie, kurie visus uždavinius sprendžia puikiai. Nelaukia, nes pirmiesiems yra per sunku, o antriesiems – per lengva, ir tai reiškia, kad nuobodu.
Tą patį pastebiu ir su studentais. Jeigu nespėji pastebėti stipresnių ar pradedančių nuobodžiauti studentų ir nesuteiki jiems galimybės pasukti galvą prie įdomesnio ir sudėtingesnio uždavinio – dažnai gali pamatyti žvilgsnį, sakantį „išleiskite mane iš čia“.
– Jeigu gerai suprantu, Jūs teigiate, kad mokinys ar studentas pamėgtų matematiką, svarbus vaidmuo atitenka mokytojui ar dėstytojui?
– Be jokios abejonės. Mokytojo atsidavimas savo darbui ir mokiniams, nuoširdus bendravimas ir rūpestis, pagalba ir padrąsinimas silpnesniems, daugiau laiko ir pastangų reikalaujančių užduočių pateikimas stipresniesiems – yra tie dalykai, kurie gali nulemti, ar matematika nuo mažų dienų „užkabins“ ir ar taps, jei ne labiausiai laukiama, tai bent jau negąsdinančia pamoka.
Puikiai suprantu, kad poreikis prisitaikyti prie skirtingo lygio mokinių pamokų metu, ypač didelėse klasėse – milžiniškas iššūkis mokytojui. Taip pat žinau, kad daugelis mokytojų stengiasi dirbti būtent taip. Ar aš pati taip dirbu? Taip, stengiuosi. Ypač tose grupėse, kuriose studijuoja labai skirtingą matematikos žinių lygį turintys studentai. Ar pavyksta? Būna visko…
Kartais darbas pratybų metu „dėliojasi“ tobulai, o kartais kyla lengvas chaosas, kai vieni jau, atrodo, yra išsprendę viską, ką tik sugalvoju jiems užduoti, o kiti – dar tik vos pajudėję į priekį… Bet kai studentai savo atsiliepimuose sako, kad „labiausiai patiko didelis prisitaikymas prie grupės darbo spartumo“, „dėmesys kiekvienam studentui“, ir kad dėl to „nebuvo nuskriausti greičiau dirbantys, nes jiems buvo užduodamos papildomos užduotys,“ – supranti, kad pastangos vertos rezultato.
Tačiau tikrai negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad požiūris į matematikos mokymąsi (kaip ir į mokymąsi apskritai) suformuojamas mokykloje… Dažnai tas požiūris ateina iš šeimos, iš artimos aplinkos ir tiesiog „įauga“ į vaiko sąmonę. Jeigu šeimoje demonstratyviai aiškinama, kad ir tėvams matematika buvo sunkiai įkandama, kad šio mokslo vėliau niekam nereikės ir panašiai, mokytojai gali būti bejėgiai kažką pakeisti. Be abejo, nereikėtų nuvertinti ir visuomenės požiūrio į tiksliuosius ir technologinius mokslus, kuris taip pat stipriau ar silpniau daro įtaką kiekvieno žmogaus nuomonės formavimuisi.
– O Jums matematika buvo pats mėgstamiausias dalykas mokykloje? Kas nulėmė matematikos studijų pasirinkimą, o vėliau – matematikos mokslininko darbą?
– Matematika buvo vienas iš mėgstamiausių dalykų, nors domėjausi daug kuo… Vaikystėje mėgau piešti. Jaunesnėse klasėse buvo laikas, kai galvojau, kad norėčiau būti dizainere ar dailininke apipavidalintoja, kaip mano mama. Vyresnėse klasėse žavėjausi matematika, bet taip pat labai patiko ir anglų, ir lietuvių kalbos bei literatūros (ypač literatūros) pamokos. Visada labai labai daug skaičiau. Bet dar ir dabar prisimenu, kad matematika buvo tas dalykas, kurio namų darbus darydavau pirmiausiai. Sudėtingesnių uždavinių sprendimas mane įtraukdavo taip, kaip dabartinius vaikus įtraukia kompiuteriniai žaidimai.
Apsispręsti, kur studijuoti pabaigus mokyklą, lengva nebuvo. Rinkausi iš trijų labai skirtingų variantų: lietuvių kalbos ir literatūros studijų, ekonomikos mokslų ir taikomosios matematikos studijų.
Viena vertus, be galo žavėjausi literatūra, puikiai sekėsi rašyti rašinius, dar vienas stimulas rinktis literatūros studijas buvo ir tai, kad 11–12 klasėse buvau laimėjusi ir keletą prizinių vietų rašinių konkursuose. Žinoma, svarsčiau ir kitus variantus. Po ilgo „pliusų“ ir „minusų“ dėliojimo pasirinkau matematikos studijas. Kodėl? Nes rinkausi galvodama – o kas toliau? Pasirinkimą nulėmė būtent matematikos studijų universalumas. Jau tada jaučiau, kad matematikos studijos gali atverti daugybę karjeros kelių. Taip ir nutiko. To linkiu ir kiekvienam jaunam žmogui, besirenkančiam tolesnį gyvenimo kelią.
Kalbino Virginija Klusienė
