KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto docentė Jurgita Laurikaitienė – ne tik medicinos fizikė, viena iš trijų akredituotų medicinos fizikos ekspertų Lietuvoje Radioterapijos srityje, psichologijos bakalaurė, bet ir aktyviai sportuojanti net trijose skirtingose sportinėse veiklose, iš kurių viena – ekstremali.
Medicinos fizikai – žmonės, kurie ieško būdų, kaip sumažinti jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį individui, aplinkai ir medžiagoms, kaip užtikrinti onkologinių pacientų apsaugą nuo nepagrįstos apšvitos.
Medicinos fiziko kelias – nelengvas, bet labai įdomus, jį renkasi stiprūs žmonės, siekiantys ne tik profesinių žinių, bet ir gilesnio savęs, kaip žmogaus, suvokimo.
– Jurgita, visų prieš tai kalbintų pašnekovų pirmiausia klausdavau apie sritį, kurioje jie dirba, bet jūsų atvejis yra kitoks – aktyviai sportuojate net trijose sporto šakose. Ekstremalusis vandenlenčių sportas, oro joga, bėgimas. Kaip ir kada sportas atsirado jūsų gyvenime?
– Sportuoti pradėjau mokykloje. Buvau lengvaatletė – dalyvaudavau įvairiose varžybose bėgant 100 m distanciją ir atliekant trišuolius, o nuo 11 klasėje dar ėmiau lankyti ir krepšinį, buvau mokyklos merginų krepšinio komandos narė.
Studijuodama universitete taip pat aktyviai sportavau – žaidžiau krepšinį. Kelerius metus iš eilės dalyvavau krepšinio turnyruose „Dekanų taurė“, kur su moterų komanda esame pelnę ne vieną apdovanojimą. Aktyviai sportuoju ir dabar, mielai laiką leidžiu vienoje ar kitoje treniruotėje, tad sportas man ne tik gyvenimo būdas, bet ir pats didžiausias darbinės veiklos variklis.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado vandenlentės? Gebėjimas išlaikyti koordinaciją, jei nenori tėkštis į vandenį – tai ekstremalu net ir stipriems vyrams, o trapiai moteriai?
– Ne, specialiai naujo ekstremalaus sporto neieškojau, nors ekstremalias situacijas ir sporte, ir ne sporte – labai mėgstu. Tai ne tik adrenalino pliūpsnis kūnui, bet kartu ir atitinkamo psichologinio nusiteikimo reikalaujanti treniruotė.
Vandenlentės mano gyvenime atsirado visai atsitiktinai, praėjusiais metais, tiesiog pasiūlius draugei pabandyti, nors iki tol nebuvau niekada bandžiusi jokio vandens sporto. Visuomet galvojau, kad tai ne man, nes plaukti gebu minimaliai, kur saugu ir negilu.
Visgi šis pasiūlymas mane suintrigavo ir sutikau pabandyti, o pabandžiusi mielai laisvalaikį leidžiu vandenlenčių parke. Tai buvo viena įsimintiniausių – emocine prasme – patirčių mano gyvenime ir niekuo nenusakomas džiaugsmas. Pradėjusi čiuožti vandenlente, jaučiu, kad kasdien vis labiau pamilstu vandenį. Pastaruoju metu net pradėjau lankyti plaukimo pamokas baseine.
Vandenlenčių sportas, kaip jūs ir sakote, iš tiesų ekstremalus sportas – gebėjimas išsilaikyti ant vandenlentės, išties reikalauja ištvermės, mobilumo, geros koordinacijos ir kitų įgūdžių, bet viską atperka „skrydžio“ vandeniu džiaugsmas.
– Jūsų sporto kraitėje puikuojasi ir oro joga?
– Oro joga susidomėjau susipažinusi su nuostabia oro jogos meistre Neringa Janone. Oro joga – tai mankšta ore, kurios metu juda ir yra stiprinamas visas kūnas.
Treniruotės metu yra naudojamasi specialia juosta, su kuria lengviau atlikti kai kuriuos pratimus, tačiau yra ir tokių pratimų, kurie reikalauja gerokai didesnio kūno lankstumo bei fizinio pasiruošimo, todėl tokiais atvejais net naudojantis spec. juosta yra sudėtinga juos atlikti.
Šių treniruočių metu labai stipriai jaučiamas aktyvus giliųjų/vidinių raumenų darbas, nes jų metu yra naudojama daug gimnastikos, pilateso ir akrobatikos elementų. Todėl, ko gero, galima šį sportą pavadinti ir meniniu. Man oro joga – tai tiek aktyvi fizinė, tiek raminanti, harmonizuojanti bei žaisminga ir vaikystę ant sūpuoklių primenanti veikla.
– O apie bėgimą, tikriausiai, galėtume kalbėtis kelias valandas – jau daugelį metų dalyvaujate rožinio kaspino paramos bėgime „PINK RUN su BENU“, skatinančiame atkreipti dėmesį į krūties vėžio prevenciją ir paremti šia liga sergančias moteris. Ar seniai įsijungėte į šią akciją ir kuo ji svarbi jums, kaip medicinos fizikei radioterapijos ekspertei?
– Intensyviai bėgioti pradėjau nuo 2014 m. Įsijungiau ir dalyvauju ne tik jūsų minėtame rožinio kaspino bėgime, bet ir kituose nevaržybiniuose bėgimuose: „Ūsai bėga“, „Alfa Run“, Sausio-13-osios bėgime, dalyvauju pavasario bėgimo šventėje „Kauno pusmaratonis“.
Šių metų spalį taip pat dalyvavau rožinio kaspino paramos bėgime, skirtame krūties vėžio prevencijai. Norintys dalyvauti šiame paramos bėgime turi registruotis ir sumokėti startinį mokestį, o surinktos lėšos skiriamos paramai moterims, sergančioms krūties vėžiu.
Šiais metais buvo baiminasi, kad dalyvių skaičius bus mažesnis dėl COVID-19 sukeltos pandemijos, bet prognozė nepasitvirtino ir džiaugiamės, kad Kaune jų buvo gerokai daugiau nei ankstesniais metais.
Kasmet dalyvauju ir vyrus palaikančiame bėgime prieš prostatos ir sėklidžių vėžį „Ūsai bėga“. Šie abu bėgimai – ir „Pink Run“ ir „Ūsai bėga“ – man, kaip medicinos fizikei, labai svarbūs, nes abu jie skirti paremti sergančiuosius bei atkreipti į esamą situaciją onkologijoje.
Tokios akcijos skatina nebijoti kalbėti apie onkologines ligas, atkreipia dėmesį į savalaikę diagnostiką, į kuo ankstesnį ligos gydymą.
Ankstyva diagnostika padeda sumažinti onkologinių ligų progresavimą, jų komplikacijas ir pan. Ankstyvuoju ligos periodu gerokai efektyvesnis ir saugesnis būna radiologinis gydymas; ir siųsti žinutę apie tai visuomenei reikia kuo dažniau, nes sveikata – iš tiesų pats brangiausias žmogaus turtas. Kokia ta žinutė – ar tiesiog dar viena paskaita auditorijai, ar bėgimas – tai jau norinčio tokią žinutę pasiųsti pasirinkimo klausimas.
Bet be šių, onkologiniams susirgimams skirtų prevencinių bėgimų, dar dalyvauju ir kituose. Bėgu pavasarinį Kauno pusmaratonį, labai mėgstu ekstremalų 5–10 km bėgimą su kliūtimis „Alfa Run“. Šis bėgimas išskirtinis tuo, kad jame reikia įveikti labai daug kliūčių, reikalaujančių fizinės ištvermės.
Pavyzdžiui, bėgikams reikia atlikti 3 m aukščio šuolį, šliaužti „baimės tuneliu“ ar Mauglio virvėmis, skrieti Tarzano žiedais, nerti į šaltą vandenį ir kt. Man, kaip pamėgusiai vandenlenčių sportą, šis ekstremalus bėgimas ir labai įdomus, ir labai geras būdas pažvelgti į save kitaip, t. y. kuo geriau susikoncentruoti, susitelkti, kad neįprastose ir nekasdienėse situacijose gebėčiau priimti tinkamus sprendimus.
– Iš jūsų pasakojimo aiškėja, kad visose pasirinktose sporto šakose dalyvaujate aktyviai ir dar tai darote tikslingai bei sistemingai. Sakyčiau, kad neįmanoma vienu metu aprėpti tiek daug, jeigu nežinočiau, kad ir studijavote tuo pačiu metu ne vieną studijų programą?
– Taip, iš tiesų, vienu metu studijavau psichologiją (bakalauro studijos), kurios sutapo su 2-ejų metų Medicinos fizikos magistro bei pirmaisiais fizinių mokslų doktorantūros studijų metais. Buvo tikras iššūkis sesijos, per kurias reikėjo ruoštis dviejų skirtingų krypčių studijų programų egzaminams (psichologijos ir fizikos), bet šiandieną tai tikrai naudinga ir reikalinga patirtis.
– Ar psichologija praverčia medicinos fizikės darbe?
– Taip, ji net būtina, nes kiekvieną dieną tenka susidurti su netipinėmis situacijomis darbinėje veikloje, susijusiose su onkologiniais pacientais. Pavyzdžiui, paaiškinant pacientui, kaip jis bus gydomas, ko jis gali tikėtis, koks gali būti jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis, kodėl jam tai bus naudinga, kaip jis jausis ir panašiai, – labai praverčia psichologijos žinios.
Dažnai pacientas, sužinojęs, kad jam diagnozuotas vėžinis susirgimas, sutrinka, jam kyla daug įvairių klausimų ir įvairių emocijų. Psichologinė sergančiojo būsena turi didelę reikšmę organizuojant patį gydymą ir pacientui kovojant su liga. Todėl labai džiaugiuosi, kad turiu tokių žinių ir galiu bent minimaliai palengvinti pacientų būseną, sustiprinti jų pasitikėjimą gydančiais medikais ir pačiais savimi.
– Medicinos fizikai – tai tie žmonės, kurie padeda onkologams-radioterapeutams tikslingai panaudoti fizikinius metodus medicinoje ir pagal galimybes užtikrinti pacientų saugų ir kokybišką spindulinį gydymą jonizuojančiąja spinduliuote. Ar, jūsų manymu, radioterapija visada saugi?
– Medicinos fizikai ne tik tie žmonės, kurie padeda gydytojams onkologams užtikrinti pacientų saugų ir kokybišką spindulinį gydymą jau skiriant spindulinės terapijos dozę, medicinos fizikai atlieka ir radiologinės įrangos kokybės bandymus, remonto darbus, kurie turi įtakos pacientų ir medikų apšvitai.
Įrangos kontrolinių bandymų tikslas – užtikrinti darbuotojų ir pacientų radiacinę saugą rentgenologinių tyrimų ir radioterapinio gydymo metu. Šie specialistai taip pat atlieka radioaktyviosios taršos – oro ir paviršių – matavimus darbo vietose, kuriose darbuotojai dirba veikiami apšvitos.
Šimtaprocentinės garantijos niekada ir niekur nebūna, jos negalima pažadėti ir radioterapijoje, bet technologijoms sparčiai tobulėjant, onkologinių pacientų spindulinis gydymas yra gerokai pažangesnis ir saugesnis nei, pavyzdžiui, prieš dešimtmetį.
Mes labai džiaugiamės, kad Lietuvoje turimos ir naudojamos priemonės yra modernios ir atitinka joms keliamus reikalavimus, o tai reiškia, kad jomis naudodamiesi, šiandieną mes su komanda – gydytojais onkologais-radioterapeutais bei radiologijos technologais – tikrai galime užtikrinti kokybišką ir efektyvų onkologinių pacientų gydymą.
– Esate ne tik KTU MGMF Fizikos katedros dėstytoja, bet ir Kauno klinikų medicinos fizikė. Kokia jūsų darbo veikla ligoninėje?
– Taip, aš esu ir Kauno klinikų filialo Onkologijos ligoninės Spindulinio gydymo sektoriaus medicinos fizikė, taip pat šiuo metu atstovauju medicinos fizikams Europos medicinos fizikos organizacijų federacijoje Komunikacijos ir ryšių su visuomene komitete, tenka aktyviai dalyvauti ir Lietuvos medicinos fizikų draugijos veikloje.
Kaip Onkologijos ligoninės medicinos fizikė esu atsakinga už naudojamos gydymui įrangos kokybę, atlieku dozimetrinius matavimus ir planuoju spindulinį pacientų gydymą, kuris visuomet yra derinamas su onkologu-radioterapeutu.
Šio skyriaus veikloje jau dalyvauju 16 metų, todėl įgyta patirtimi mielai dalinuosi su Medicinos fizikos programoje studijuojančiais studentais, kurie savo praktinius darbus turi galimybę daryti klinikinėje aplinkoje. Todėl, dar studijuodami būsimi specialistai įgyja vertingų praktinių įgūdžių, kurie labai praverčia dirbant. Savarankiškai pradėti dirbti medicinos fizikai gali tik po dvejų metų praktikos klinikinėje aplinkoje.
– Ką palinkėtumėte sau – dėstytojai, radioterapijos specialistei ir jauniems žmonėms, besirenkantiems medicinos fiziko kelią?
– Kiekvieno žmogaus veiklos mastas priklauso nuo jo socialinės atsakomybės, nuo jo santykio su pasauliu, nuo fizinės sveikatos būklės ir, man atrodo, kad kiekvienas gyvenime veikia tiek, kiek gali nuveikti.
Jauniems žmonėms noriu tiesiog priminti, kad fizika yra fundamentalus gamtos mokslas ir, kad jis yra vienas iš pagrindų kitoms mokslo sritims, tarp jų – ir medicinos fizikai.
Todėl ir jauniems specialistams, ir dar tik būsimiems, kurie geba perprasti šį mokslą, t. y. taikyti fizikines žinias medicinoje, palinkėčiau nesustoti pasitikėti ir tobulėti, nes ši sritis nuolat tobulėja ir kinta. Modernėjant ir augant jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių panaudojimui, šiandien mes esame tie specialistai, kurie gali prisidėti prie kokybiško spindulinio gydymo ar prie gyventojų patiriamos jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos mažinimo diagnostikoje.
Džiaugiuosi dirbdama su jaunais žmonėmis, todėl kaskart, susipažinusi su nauja studentų laida, žaviuosi jų jaunatvišku maksimalizmu ir entuziazmu, jų atsakingu požiūriu į būsimą darbą. Todėl ir sau norėčiau palinkėti to neišsenkamo jaunatviško maksimalizmo ir entuziazmo visose savo veiklose.
Kalbėjosi Virginija Klusienė
