Lietuvos mokslininkai kuria metodus, kurie gali padėti anksčiau ir tiksliau nustatyti paveldimus klausos sutrikimus. KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Taikomosios matematikos katedros docento dr. Tomo Iešmanto kartu su komanda vykdomas projektas siekia sujungti genetinius duomenis, vidinės ausies vaizdus ir dirbtinio intelekto analizę, kad gydytojai galėtų priimti labiau individualizuotus sprendimus.
Projekto tikslas – pereiti nuo reaktyvios prie proaktyvios medicinos. Kitaip tariant, ne tik gydyti jau pasireiškusį sutrikimą, bet kuo anksčiau atpažinti riziką ir veikti laiku.
Klausos sutrikimai yra viena dažniausių įgimtų sveikatos problemų pasaulyje. Genetinės priežastys lemia daugiau nei pusę atvejų, tačiau net ir moderni medicina ne visada gali tiksliai atsakyti, kodėl vienas vaikas gimsta girdėdamas, o kitas – ne. Tokiais atvejais šeimos lieka su nerimu, o gydytojai – su sudėtingais sprendimais, kuriuos tenka priimti turint ne visus atsakymus.
Žmogui juos peržvelgti prilygtų bandymui rasti vieną klaidą milijonų puslapių bibliotekoje. Tuo tarpu algoritmai gali aptikti subtilius dėsningumus gerokai greičiau ir padėti susieti skirtingus biologinius procesus.
Projekto metu siekiama sujungti kelis informacijos sluoksnius – genetinius duomenis, vidinės ausies vaizdus ir dirbtinio intelekto (DI) analizę. Tokia kombinacija gali padėti tiksliau nustatyti sutrikimo priežastis ir geriau suprasti, kaip skirtingi biologiniai mechanizmai veikia kartu.
„DI jau keičia daugelį medicinos sričių – nuo radiologijos iki onkologijos. Klausos sutrikimų diagnostikoje toks kompleksinis požiūris dar tik skinasi kelią, tačiau medicina vis sparčiau juda personalizacijos link. Ateityje gydymas bus vis labiau pritaikomas konkrečiam žmogui ir jo genetiniam profiliui“, – pastebi KTU mokslininkas.
T. Iešmantas pažymi, kad liga gali prasidėti tyliai – taip tyliai, kad pirmasis ją „išgirsta“ ne gydytojas, o matematinis algoritmas. Kartais tam pakanka vos kelių nepastebimų signalų milijonuose duomenų eilučių. Todėl matematiką šiandien vis dažniau verta matyti ne kaip abstrakčią discipliną, o kaip nematomą gydytojo partnerį – tyliai veikiantį ten, kur sprendžiasi žmogaus sveikata.