„Trys viename“ – taip galima pajuokauti apie mokslininką Vytautą Stankų iš KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto, kuris gyvenime atsidavęs trims aistroms – fizikai, astronomijai ir muzikai. Šios aistros V. Stankų nuveda ir minties viražais, ir ant scenos, ir nuotykių keliais – štai vienas jų nutiko Baltarusijoje. Bet apie viską iš pradžių.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Fizikos katedros docentas V. Stankus daug laiko praleidžia įvairiose laboratorijose, eksperimentuodamas ar diskutuodamas su studentais. Neretai jį galima sutikti astronomijos mėgėjų klube „Arcturus“, kurį jis pats ir įkūrė.
Lyg to dar būtų negana – laisvalaikiu jis muzikuoja metalo muzikos grupėje „Nahash“. Ant scenos V. Stankaus daugelis nebeatpažįsta – čia mokslininkas leidžia atsiskleisti demoniškai savo asmenybės pusei. Kaip neišeikvoti kūrybiškumo ir rasti viskam laiko? Ir kaip laikas susijęs su fizikos dėsniais?
– Docente, pirmas klausimas labai paprastas: kaip visur ir viską suspėjate? Ar tai reiškia, kad fizikai tiksliai apskaičiuoja laiką ir teisingai jį paskirsto?
– Taip – fizikai labai tiksliai skaičiuoja laiką, bet ne visada sugeba paskaičiuoti savo galimybes ir visus aplinkos poveikius. Anksčiau, jaunystėje, turėjau sau tokį iššūkį – labai tiksliai, minutės tikslumu, susiplanuoti visą dienotvarkę. Labai sunerimdavau, jei nepavykdavo. Tačiau su laiku atėjo išmintis, kad gamtoje, kaip ir žmogaus gyvenime, ne viskas taip tvarkingai vyksta, – dažnai vyrauja chaotiškumo elementas, kartais peraugantis į visišką chaosą.
Bet fizikai žino, kad chaosas pasižymi saviorganizacijos principais. Visiškos laiko ir gyvenimo kontrolės noras dažnai pakiša koją ir yra nenatūralus, gal net griaunantis. Todėl jau labai seniai esu paleidęs tą visišką laiko kontroliavimo iliuziją. Man atrodo, kad svarbiausia yra ambicijos, norai ir svajonės. Jei šis vektorius vyrauja žmoguje, visa kita – ir laikas, ir darbai – susitvarko iš paskos.
Padiskutuokime plačiau apie laiko sąvoką. Vieni mokslininkai, pavyzdžiui, fizikas, matematikas ir filosofas Izaokas Niutonas teigė, kad laikas yra fundamentalus. Jam iš esmės pritaria ir šių dienų fizikas Julianas Barbouras iš Jungtinės Karalystės, o fizikos teoretikas Lee Smolinas iš Perimeterio instituto Kanadoje abejoja laiko fundamentalumu.
Laiko prigimtį dar viduramžiais bandė pažinti filosofas ir teologas Šv. Augustinas. Savo „Išpažinimuose“ jis daug kalbėjo apie laiko rūšis, svarstė, kaip būtų galima matuoti laiką, bet jam nepavyko suvokti to iki galo, jis yra sakęs: „kol aš nemąstau apie laiką, aš manau, kad yra laiko, bet kaip tiktai aš susimąstau apie jį, aš prarandu suvokimą, kas yra laikas“.
– Ar docentas Vytautas Stankus turi aiškų atsakymą, kas yra laikas? Ar mūsų laikrodžiai jį skaičiuoja tiksliai?
– Niekas iki galo, taip pat ir Vytautas Stankus, kol kas nežino galutinio aiškaus ir pilno atsakymo. Filosofija ir jokie kiti mokslai negali atsakyti į šį klausimą, nes mąsto tik esamomis kategorijomis apie realybę, kuri, kaip parodė XX amžiaus fizikos revoliucija, tikrai toli gražu nėra tokia, kokią mes įsivaizdavome.
Šio klausimo atsakymas atitenka ir atiteks tik fizikos mokslui. Jau sukako 115 metų, kai Albertas Einšteinas paskelbė savo specialiąją reliatyvumo teoriją, kurioje buvo paneigtas Izaoko Niutono postuluotas fundamentalus laikas. Niutonas ir jo pasekėjai įsivaizdavo visatą kaip didelį prisuktą mechanizmą, kuriame laikas teka visur vienodai.
Dabar mes aiškiai žinome, kad laikas yra neatsiejama vadinamo erdvėlaikio dalis. Esant dideliems greičiams ir stipriems gravitaciniams laukams jis gali tampytis kaip guma. A. Einšteino bendroje reliatyvumo teorijoje laikas yra ketvirtas matmuo, bet ar iš tikro jis yra vienas? Pvz., fizikos teoretikas John Wheeler manė, kad laikas iš principo negali būti vienmatis. Šiuolaikinės teorijos, kaip superstygų ir M teorija, bando aprašyti realybę 11 išmatavimų (ar dimensijų) modeliuose, kuriuose 6 yra susukti į labai mažus vamzdelius.
Gal pasirodys, kad norint teisingai aprašyti realybę, reikia dar daugiau išmatavimų. Jeigu ši teorija pasirodys teisinga, tai mes egzistuojame daugiamatėje realybėje. Mes labai tiksliai žinome, kad visatai šiuo metu yra 13.8 mlrd. metų, bet nežinome, kodėl visata yra būtent tokia. Žinome, kad iki didžiojo sprogimo nebuvo erdvėlaikio, o tai reiškia, kad nebuvo ir laiko. Nėra galutinio atsakymo, kodėl visatoje egzistuoja laiko strėlė (laikas teka iš praeities į ateitį, sukeldamas negrįžtamus pokyčius). Lee Smolinas ir Julianas Barbouras diskutuoja apie laiko vietą realybės aprašyme (modeliuose), bet abu požiūriai iš esmės nieko nekeičia ir neatsako visapusiškai į klausimą.
Fizika vis pažeria naujų atradimų (pavyzdžiui, tamsiosios materijos ir energijos egzistavimas), dėl kurių mūsų supratimas apie visatą šiuo metu patiria didesnę krizę, negu Koperniko laikais. Suvokimas, kad mes gyvename visatoje, kuri susideda iš 96 procentų kažko, ką mes galime tik apibūdinti pavadinimais „tamsioji materija“ ir „tamsioji energija“, bet negalime atsakyti į klausimą, kas tai yra, nubloškia mūsų civilizacijos pasididžiavimo jausmą į kuklią vietą. Čia drąsiai galima teigti, kad šiuo metu mes esame būtybės, matančios tik 4 procentus realybės. Visa ši faktų ir klausimų gausa kartais varo į neviltį, todėl dar laukia didelis ir sunkus darbas, kol bus atsakyta į daugelį klausimų.
Atsakant į antrąją jūsų klausimo dalį – ar aš turiu aiškų atsakymą, kas yra laikas, tai galiu patikinti, kad neturiu… Asmeniškai man labiau priimtinos metateorijų užuomazgos. Pavyzdžiui, Hugh Everet daugiapasaulinė interpretacija arba multivisatų teorija. Man atrodo, kad realybės aprašymo praplėtimas sukuria vietą mūsų egzistencijai ir tik tada galima būtų pradėti kalbėti apie atsakymus, kas yra laikas ir kitkas. A. Einšteino teorijoje apskritai laikas yra „statiškas“, t. y. ir visa praeitis, ir ateitis egzistuoja vienu metu keturmačiame erdvėlaikyje, tik mes jame judame dabartyje. Jeigu tai susietume su prieš tai mano įvardintais nežinomais dalykais, būtų galima padaryti išvadą, kad gyvybė galbūt atsirado palankiame jai išmatavimų skaičiuje, tik iš tų fundamentalių dalelių ir laukų, kuriuos sugeba pamatyti, tirti ir taikyti. Visa kita dėl turimų penkių pojūčių lieka nereikalinga ir ignoruojama, galbūt net mirtinai pavojinga, bet tai neįrodo, kad to nėra.
– Ačiū. Klausydamasi Jūsų supratau, kad apie laiko sąvokos daugiareikšmiškumą galime kalbėtis iki begalybės ir vis tiek neturėsime vieno teisingo atsakymo… Bet fizikos mokslas apima ne tik laiko sampratą, jos tyrimų lauke – optika, kvantinė mechanika, termodinamika, branduolio fizika, lazeriai, nanotechnologijos ir daug kitų. Kokia fizikos mokslo šaka dominuoja KTU? Kam daugiausiai skiriama dėmesio?
– Šiuo metu pasaulyje yra trys aktualiausios, keliančios daugiausia klausimų, žeriančios daugiausia atradimų ir perspektyvų šakos – tai elementariųjų dalelių fizika, astrofizika ir medžiagų fizika. Taip istoriškai susiklostė, kad KTU Fizikos katedros, kurios ištakos yra 1922 m. įkurtame Lietuvos universitete, mokslinė veikla vystėsi medžiagų fizikos kryptimi. Medžiagų fizika yra labiausiai artima taikymui sritis, bet ir nestokojanti egzotiškumo. Vien prisiminkite, kaip pakeitė mūsų pasaulį silicis – be puslaidininkių nebūtų nei kompiuterių, nei interneto ar išmaniųjų įrenginių. Šiais laikais vis atrandamos naujos medžiagos, kurių savybės tokios keistos, kad gniaužia kvapą.
– Esate KTU Astronomijos mėgėjų klubo „Arcturus“ įkūrėjas. Gal galite šiek tiek papasakoti apie jo veiklą? Ar šiame klube gali dalyvauti visi norintys, ar tik studijuojantys taikomąją fiziką? Gal klubo nariai rengia kokias nors parodas plačiajai visuomenei, dalyvauja mokslo populiarinimo festivaliuose, tyrinėja pro teleskopą žvaigždes?
– „Arcturus“ yra KTU klubas, vienijantis visus, kas domisi astronomija ir astrofizika. Klube gali dalyvauti visi norintys, daugiausia tai – studentai ir dėstytojai, bet yra narių ir ne iš universiteto. Klubas rengia susitikimus, daromi pranešimai, vyksta seminarai, diskusijos, žiūrime mokslo populiarinimo filmus. Turime neblogą teleskopą ir, jei atmosferinės sąlygos leidžia – stebime dangų. Esu daug ko matęs, bet pačiam žiūrėti pro teleskopo akelę naktį – yra vienas iš labiausiai jaudinančių dalykų pasaulyje, niekaip negaliu prie to priprasti.
Esame nemažai nuveikę – dalyvaujame mokslo populiarinimo festivaliuose, skaitome paskaitas moksleiviams. Užmezgėme glaudžius ryšius su Molėtų etnokosmologijos muziejumi – bandome pritaikyti astrofotografiją jų teleskopams, esame organizavę pažintines keliones ne tik į šį muziejų, bet, pavyzdžiui, į mokslo institutą ir observatoriją Torunėje, kurioje yra didžiausias radijo teleskopas centrinėje Europoje.
– Papasakokite šiek tiek apie savo laisvalaikį. Kaip jūsų gyvenime atsirado juodojo metalo grupė „Nahash“? Kas ir kada ją įkūrė? Ar daug ir kur koncertuojate?
– Nuo paauglystės laikų „užsikrėčiau“ meile muzikai ir ypač – metalui. Įstojęs į KTU radau daug bendraminčių ir draugų, tarp kurių atsirado degančių noru ne tik klausyti tokią muziką, bet ir patiems groti. 1990–1994 metais, kai aš pradėjau groti šią muziką, metalo subkultūra buvo, galima sakyti, zenite – nauji muzikos stiliai atsirasdavo kas pusmetį, pasaulyje vykdavo milijonus žiūrovų pritraukiantys koncertai. Pats asmeniškai buvau Maskvoje, grupės „Metallica“ koncerte 1991-aisiais, kur susirinko apie milijoną klausytojų!
Būdamas studentu, dirbau visą vasarą Palangos komerciniame kioske, kad galėčiau nusipirkti savo pirmą gitarą. Jau mokiausi (tada – Fundamentaliųjų mokslų fakultete, dabar – Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas) 1992-ųjų metų rudenį, kai subūrėme pirmą grupę pavadinimu „Nemesis“, bet, kaip parodė laikas, tikriausiai buvome per daug individualūs, ir dėl pažiūrų skirtumo išsiskyrėme, kiekvienas sukurdami savo grupes. Kadangi man labiau prie širdies buvo juodasis metalas, aš sukūriau „Nahash“. Turiu pabrėžti, kad abi išvardintos grupės tais laikais buvo grynai KTU grupės – visi nariai buvo mūsų studentai. Repetuodavome bendrabučio rūsyje, iki šiol kurso draugai prisimena, kad gyvendami net 4-ame bendrabučio aukšte, girdėdavo labai garsiai mus grojant. Tais laikais gyvenome jaunatvišku maksimalizmu – siekiais užkariauti pasaulį, nors kišenėse vėjai pūtė.
Bet nežiūrint į tai, 1996–aisiais, vieni pirmųjų metalo grupių Lietuvoje išleidome kompaktinę plokštelę užsienyje, t. y. Prancūzijos leidybinėje kompanijoje, kurioje ir iki šiol leidžiamės. Su laiku požiūris keitėsi – norėjosi daugiau kokybės, gilumo, subrendimo. Tai taip ir nutiko, kad šiuo metu esame visiškai nepriklausomi – repetuojame, kada norime, kuriame, koncertuojame, įkūrėme savo studiją. Sudėtis daug kartų keitėsi, kol nusistovėjo. Manau, įdomu bus žinoti, kad mūsų grupėje groja ir teisėjo, ir antstolio pareigas einantys žmonės.
Prieš kelerius metus buvo kuriozas. Kai važiavome koncertuoti į Baltarusiją, reikėjo pildyti vizas, anketas, darbovietes. Nors turėjome gavę kultūrinę vizą iš organizatorių, Baltarusijos ambasadoje kilo įtarimų ir teko rašyti ilgą pasiaiškinimo raštą. Reikėjo jiems paaiškinti, kodėl profesoriai (angliškai docentas – associate professor), teisėjai ir antstoliai važiuoja koncertuoti…
Koncertavę per tiek metų esame labai daug kartų, jau ir skaičių pamečiau. Esame groję ir Suomijoje, Latvijoje, Estijoje, Maskvoje, Minske, bet daugiausia – Lietuvoje. Dėl pasirodymo specifikos, vengiame klubinių pasirodymų – geriausiai atsiskleidžiame lauko festivaliuose, didelėse scenose. Paskutinis koncertas turėjo vykti šių metų balandį. tarptautiniame festivalyje Vilniuje „Armageddon Descents“, bet dėl visiems žinomų priežasčių jis buvo atšauktas…
Na, pabaigai norėjau gal apibendrinti… Man „Nahash“ yra kaip paralelinė visata, kur realizuoju visai kitas savo asmenybės puses.
– Jūsų koncertų įrašuose mačiau, kad naudojate daug įvairių efektų. Ar ir už juos Jūs, kaip fizikas, atsakingas? Ar tenka čia panaudoti savo sukauptas žinias?
– Tai kad aš atsakingas beveik už didžiąją dalį visko, kas vyksta su grupe. Taip pat ir už scenografiją. Naudojame ir pavojingus dalykus, pavyzdžiui, ugnies šou, aštrius metalinius daiktus, bet, jei viską protingai pasveri, tai problemų nekyla.
Žinoma, fizikos žinios praverčia daugiausiai dirbant su garsu. Mes ir įrašus didžiąja dalimi patys darome. Aš, beje, dėstau ir architektūrinę akustiką. Suvokimas apie garsą, jo spektro išsidėstymus bendrame kontekste labai padeda. Nekalbant apie kūrybą – muzika juk turi labai aiškius harmonijos dėsnius, kurių (kaip ir fizikos dėsnių) negalima pažeisti. Nuolatos esi jų apribotas ir tik jų išmanymas padeda realizuoti idėją.
Kalbino Virginija Klusienė
