Kiekviena patirtis praturtina ir įkvepia naujiems iššūkiams, praplečia akiratį ir ugdo vaizduotę. Apie vieną iš tokių patirčių – studijas pagal Erasmus+ programą Monterėjaus technologijos universitete, Meksikoje, pasakoja Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto magistrantė Urtė Liutkevičiūtė.
Kai mano bendraamžiai kyla karjeros laiptais, perkasi butus, kuria šeimas ar verslus, o aš dėl kažkokių man nesuprantamų priežasčių, gerokai po vidurnakčio išlipu iš „uber’io“, žvelgiu į šiurpią meksikietišką gatvę, ir galvoju – „ką, po velnių, aš čia darau“…
Taip jau nutinka, kad vienąkart pabandęs Erasmus+ studijas, daugiau nebegali sustoti. Dar būdama bakalaurantė aplankiau Italiją ir Australiją, tad ir dabar, studijuodama magistrantūroje, nesugebėjau atsisakyti galimybės pagyventi ir pasimokyti Meksikoje. Vieniems ši šalis asocijuojasi su paplūdimiais, takais (taco) ir tekila, kitiems – su pavojumi ir narkotikų gaujų karteliais, o man tai tapo dar viena galimybe suskaldyti medijų sudarytus stereotipus ir pažinti naują kultūrą, įgyti tiek naujos akademinės, tiek neįkainojamos asmeninės patirties.
Gyvenau Monterėjaus mieste ir studijavau Monterėjaus technologijos (Tecnológico de Monterrey) universitete, kuris buvo įvertintas vienu iš geriausių Meksikos universitetų. Turiu pripažinti, kad mokymosi kokybė tikrai nenuvylė, taip pat jautėsi stiprus studentų ir dėstytojų noras tiek mokyti, tiek mokytis. Nors gal ir būtų pasirodę, kad paskaitų medžiagos perteikimas vyksta kiek lėčiau nei įprastai Lietuvoje, tačiau dėstytojai pereidavo prie kitos temos tik tada, kai įsitikindavo, kad jų dėstoma tema buvo įsisavinta, o studentai suprato, kodėl ši tema svarbi bendrame akademinio pasaulio kontekste.
Dažnai tekdavo skaityti ir paskelbtus naujausius straipsnius, kad galėčiau susidaryti vaizdą, ties kuo konkrečioje tematikoje dirba šių dienų mokslininkai. Monterėjaus technologijos universitete džiugino ir tai, kad dėstytojai buvo visada pasiekiami per Whatsapp programėlę, tad iškilus klausimams, visąlaik atsakydavo. Galutinis dalyko pažymys daugiausia priklausydavo nuo auditorijos ir namų darbų bei nuo grupėse atliekamų projektų, o galutinis egzaminas sudarė nedidelę pažymio vertę. Teko daug dirbti semestro metu, tačiau į egzaminą buvo galima eiti kiek ramiau nusiteikus. Tai gal toks pagrindinis skirtumas tarp mūsų KTU ir Monterėjaus technologijos universitete vykstančių studijų rezultatų vertinimo.
Kadangi magistrantūros studentams buvo sudarytos sąlygos dalyvauti paskaitose gyvai arba nuotoliu, buvo lengva suderinti keliones viso semestro metu. O pakeliauti tikrai buvo kur. Meksika tokia didelė ir su tiek daug miestų bei kontrastingos gamtos slėpinių, kad net ir grįžus į Lietuvą, aš vis dar turiu sąrašą Meksikos vietovių, kurias būtinai aplankysiu, jei tiks bus galimybė dar kartą grįžti.
Pačiame Monterėjuje – labai daug kalnų, žygiavimo takų, laipiojimo uolomis maršrutų ir t. t., tad net ir turint mažesnį biudžetą kelionėms, buvo įmanoma kiekvieną savaitgalį užlipti vis į naują kalną, kuris nutolęs vos tik 20 min kelio automobiliu. Universitete taip pat buvo organizuojama nepaprastai daug veiklų, pvz.: nemokomos sporto pamokos, nemokamas sporto klubas, įvairūs bendraminčių klubai – nuo elektronikos būrelių iki politikos debatų ir daug kitų veiklų, – tik spėk išsirinkti, ko nori…
Vis tik vienas iš įsimintiniausių atsiminimų – tai toje šalyje sutikti žmonės ir vietinis maistas Žmonės – tiek auditorijoje sutikti vietiniai bendramoksliai, tiek kiti užsienio studentai, tiek visos kitos pažintys žygiuose, kelionėse ar net bibliotekoje. Meksikiečiai vertina žmones, kurie domisi jų kultūra, tad kviesdavosi užsieniečius vykti kartu į kalnus, susipažinti su jų draugais ir dar labiau pamilti Meksiką bei jos kultūrą. Na, o maistas, – jo skoniams nėra apibūdinimo… Meksika tikrai turi pasiūlyti daug daugiau, nei mūsų įsivaizduojamus takus (tacos). Huarache, tlayuda, gordita, torta, chilaquiles… Nuvykus ten tikrai kiekvienas atras savo mėgstamiausią patiekalą iš visos tos skonių jūros, kur net kiekviename Meksikos mieste galima rasti tik tam regionui būdingų patiekalų. Vis tik Lietuvoje daugiausia turime „TexMex“, o ne tikrosios Meksikos virtuvės restoranų, tad, ko gero, galima teigti, kad nepabuvus Meksikoje, niekada ir nepatirsi tikrojo egzotinio meksikietiško skonio.
Tad ar verta vykti studijuoti į užsienį? Ko gero, neišvykęs niekada nesužinosi. Tikrai gali būti nedrąsu pirmą kartą priimti tokį sprendimą, nes galvoje knibžda aibė nežinomųjų: gal nemokėsiu kalbos, gal nežinosiu, kaip gyventi svetimoje šalyje, gal nesusirasiu draugų, gal nepatiks mokslai, gal bus nesaugu…, bet tiesa yra ta, kad tik tada, kai išeiname iš komforto zonos, mes augame ir tampame geresnėmis savo versijomis. O tada ateina ta diena, kai jau supranti, ką tau sako ispaniškai, žinai, kad jau turi mėgstamiausią savo vietinę parduotuvę, tave supa nauji įdomūs žmonės ir, pasirodo, kad tos tamsios Meksikos gatvės ne tokios jau ir baisios, kaip galėjo pasirodyti pačioje pradžioje…
Tad kraukitės lagaminus ir – į kelią semtis neišdildomų įspūdžių!
