Daugiau nei dešimt metų užsienyje praleidęs KTU profesorius: grįžtamasis ryšys iš studentų yra esminis, o jeigu jo nėra, tada geriau kalbėtis su siena (I)

Bendruomenė žiniasklaidai | 2021-01-07

Daugiau nei dešimt metų, praleistų Šveicarijos ir JAV universitetuose, KTU gimnazijos ir universiteto alumnas, mokslininkas, fizikos teoretikas, profesorius Audrius Alkauskas grįžo į Lietuvą, savo alma mater. LRT „Metų apdovanojimuose“ „Metų atradimo“ kategorijoje nominuotas mokslininkas sako, kad vienas pagrindinių veiksnių, parvedusių jį į gimtąją šalį – sentimentai Kaunui.

Kauno technologijos universitete Matematikos ir gamtos mokslų fakultete (KTU MGMF) nuo 2015 metų dirbantis profesorius daugiau nei dešimt metų gyveno, mokėsi ir dirbo užsienyje.

Šveicarijoje, Bazelio universitete jis apgynė fizikos mokslų daktaro disertaciją, dirbo Lozanos federalinės politechnikos mokyklos mokslo darbuotoju, vėliau buvo JAV, Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje mokslo darbuotojas.

– Kas paskatino, grįžus į Lietuvą, savo mokslinę karjerą susieti su KTU? Nostalgija Kaunui – juk čia baigėte KTU gimnaziją?

– Na, tikrai nebesu toks jaunas, – gal tik rengiuosi jaunatviškai ir neblogai sutariu su studentais. O jei rimtai, tai jūs tikrai teisi. Turbūt, pagrindinis veiksnys buvo nostalgija Kaunui, Žaliakalniui, Studentų gatvei.

Gimiau ir augau Anykščiuose, o Kaunas buvo mano pirmasis išvykimas iš namų – kaip ir minėjote, esu baigęs KTU gimnaziją. Pamenu savo pirmuosius mėnesius gimnazijoje. Žiūrėdavau į Kauno devynaukščius namus ir galvodavau, kad jie tokie patys kaip Niujorke. KTU gimnazija buvo mano vartai į platesnį pasaulį.

KTU MGMF Didžioji fizikos auditorija man nuo pat pirmo karto, kai joje pabuvojau, asocijavosi su universitetu iš didžiosios raidės, tas įspūdis išliko iki šiol. Tad, kai 2014-aisiais KTU MGMF dekanė Bronė Narkevičienė pakvietė dėstyti Kaune, sutikau nedvejodamas. Man darbas KTU atneša šilumą, kuri veikiausi ateina iš daug seniau.

– Ar stipriai skiriasi fizikos studijos Bazelio, Kalifornijos universitetuose nuo studijų KTU? Kokie tų studijų privalumai mūsų minimuose užsienio universitetuose ir kokie čia?

– Bazelio universitete kursų lankyti neteko, bet teko dėstyti studentams, o Kalifornijos universitete daugiausia bendravau su doktorantais, tad ne iki galo galiu palyginti. Vertindamas studijas Lietuvos universitetuose, tarp jų ir KTU, turiu pastebėti vieną dalyką.

Fizika – sunkus mokslas, tad visai natūralu, kad visuomet bus ir stipresnių, ir silpnesnių studentų. Taip pat visuomet bus „pirma eilė“, – taip juokaudami juos vadindavo mano paties dėstytojai, – ir tai studentai, kurie yra pavyzdys kitiems, kurie klausia netrivialių klausimų, kurie tempia visą kursą ar grupę į viršų.

Kai pasidarė lengva išvažiuoti į užsienio universitetus, patys stipriausi moksleiviai labai greitai ten ir patraukė. Pvz., visi studentai-olimpiadininkai iš Lietuvos beveik be išimties išvyksta į Kembridžą. Todėl tiek KTU, tiek Vilniaus universiteto Fizikos fakultete nebeliko tos studentų „grietinėlės“, į kurią lygiuotųsi kiti.

Manau, ir tikiuosi, kad tai laikina duobė. Stiprėjant mūsų universitetams, mokslui juose, daugiau stiprių studentų pasiliks ir čia. Dabar ir Lietuvos universitetuose sparčiai daugėja geros mokslinės laboratorinės įrangos, kur drąsiai galima atlikti pasaulinio lygio tyrimus ir vykdyti tarptautinius mokslo projektus, daugėja iš užsienio grįžtančių mokslininkų, tad situacija tikrai labai gerėja.

– Vertinant jūsų asmeninę tarptautinę patirtį, natūraliai kyla klausimas: ko gero, kiekvienam studentui būtų labai naudinga pasirinkti dalines studijas užsienyje, juk dabar tokia įvairovė „Erasmus+“ siūlomų programų? Ši patirtis jaunam žmogui yra neįkainojama, tiesa?

– Apie tai net diskutuoti neverta – be jokios abejonės. Mano paties išvyka per „Erasmus“ programą buvo į Kopenhagos universitetą.

Iki šiol pamenu tą milžinišką įspūdį, kurį paliko Kopenhaga ir mokslo lygis joje. Labai panašus sukrėtimas nutiko iš Anykščių atvykus gyventi į Kauną. Tiesa, žinau žmonių, kurių talentai yra tokie dideli, jog jiems nereikėjo išvykti, kad įvyktų vidinė transformacija.

Bet tokie gabumai yra išimtis, todėl visus studentus raginčiau nors vieną semestrą pastudijuoti užsienyje. Jumyse tikrai įvyks dideli pokyčiai ir patys pamatysite, kiek daug paaugsite.

– Esate vienas iš 2019 m. KTU organizuoto geriausių dėstytojų konkurso nugalėtojų, apdovanotas rektoriaus padėkos raštu už inovacijas ir kokybę studijose. Kasmet sulaukiate ir palankiausio dėstomo modulio Kietojo kūno fizika studentų įvertinimo. Kokias inovacijas taikote savo paskaitų metu? Kaip atrodo Jūsų paskaitos?

– Nežinau ar išties taikau inovacijas. Pedagogika – labai sena disciplina. Ji egzistavo net tada, kai nebuvo žmonių, nes gyvūnai taip pat moko savo vaikus. O kaip moko? Paskatinimu ir asmeniniu pavyzdžiu. Tad asmeninis ryšys ir asmeninis pavyzdys, lyderystė yra nepamainoma mokymo ir mokymosi proceso dalis. Tai taip stipriai įaugę į mūsų, kaip biologinių būtybių smegenis, kad bet kokios inovacijos turi būti be galo atsargios. Asmeninio dėstytojų pavyzdžio galią esu patyręs ir savo kailiu, kai susidurdavau su dėstytojais, kurie mane labai paveikdavo, palikdavo labai didelį įspūdį. Pats studijavau Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, ir apie savo dystytojus – doc. G. Stepanauską, doc. J. J. Kaladę, prof. V. Šugurovą, galiu atsiliepti tik kaip apie didžius pedagogus. Labai stiprų įspūdį taip pat paliko prof. A. Matulis, kuris man nedėstė tiesiogiai, bet su kuriuo teko bendrauti įvairiais fizikos klausimais. Tad gal tai ir suformavo mano požiūrį į dėstymą: meilė dėstomam dalykui, studentų įtraukimas, jų išgirdimas, profesionalumas, taip pat emocija. Dėstytojas yra lyderis, bet į žygį einame visi kartu.

– Šių dienų studentai gerokai laisvesni, per paskaitas dažniau įsitraukia į diskusijas. Kokiais principais grindžiate su jais bendravimą, ir  kiek liberalus turėtų būti XXI a. dėstytojo ir studento dalykinis santykis?

– Bendravimas turi būti malonus ir draugiškas, bet dėstytojas turi turėti autoritetą studentų tarpe, jis nėra tik vienas iš studentų. Kadangi dėstytojai turi daugiau žinių, tai ne kartą pastebėjau, kad studentai tikrai už gryną pinigą priima daug ką, ką tu jiems sakai. Todėl dėstytojas turi jausti atsakomybę už kiekvieną žodį. Aš pats stengiuosi surasti balansą tarp draugiškų santykių (pvz., labai stengiuosi įsiminti visų studentų vardus ir pavardes, kreiptis į juos vardu) ir tam tikro sveiko atstumo, kuris yra irgi būtinas. Dėstytojo autoritetas nėra absoliutus, jo „legitimumas“ turi būti išsikovotas.

– Kaip jūs manote, ar studento ir dėstytojo glaudus bendradarbiavimas turi tiesioginių sąsajų su studijų kokybe?

– Žinoma. Pvz., kai dėstytojas prisipažįsta, kad negali atsakyti į kokį nors studentų klausimą, tai neparodo, kad dėstytojas nekvalifikuotas. Tai tik atskleidžia mokslo esmę – yra sunkių klausimų, tokių, į kuriuos atsakymas nėra akivaizdus. Dėstytojas parodo savo žinių spragas, norą pačiam tobulėti, ir tai suartina dėstytoją su studentu. Studentai pamato, kad mokslas yra gyvas, bet neįkaltas  akmenyje.

– Ką studentų mokymosi grįžtamasis ryšys reiškia jums, kaip dėstytojui?

– Be jo – nė iš vietos. Vienas pačių nemaloniausių potyrių gyvenime – beprasmybė, sizifiškas akmens ridenimas į kalną. Jei kažką darai ir pradedi jausti, kad tai beprasmiška, tokio darbo išvis nereikia daryti (žinoma, ne visada turime pasirinkimą – čia apie gyvenimą apskritai). Tad grįžtamasis ryšys iš studentų yra esminis, o jeigu jo nėra, tada geriau kalbėtis su siena, jei galima pajuokauti. Svarbu ir studentų akys, ir jų klausimai, ir netgi jų nusivylimas, jei jie nesupranta temos. Abejingumas yra taip pat reakcija, kuri daug ką gali pasakyti ir yra taip pat grįžtamojo ryšio dalis.

– Itin didelį dėmesį skiriate ne tik paskaitoms, bet ir moksliniam darbui. Kokius mokslinius tyrimus atliekate šiuo metu?

– Aš esu fizikas-teoretikas, todėl mano tyrimų priemonės – matematinės priemonės, kompiuteriniai skaičiavimai. Plačiąja prasme mano komandos tyrimų tema susijusi su medžiagų elektroninės struktūros aprašymu – elektrinėmis, optinėmis savybėmis. Mes tiriame pačias fundamentaliausias medžiagų savybes atominiame lygmenyje taip, kaip jas aprašo kvantinė mechanika. Jei konkrečiau, tai mano grupė vysto taip vadinamų spalvinių centrų kietuosiuose kūnuose teorinio aprašymo metodologiją – kaip suskaičiuoti šių spalvinių centrų optines ir magnetines savybes, sąveiką su elektromagnetiniais laukais, įtempimais kristale ir t. t.

Praktinis tokių spalvinių centrų taikymas yra taip vadinamose kvantinės technologijose, o konkrečiau, kvantiniuose skaičiavimuose, kvantinėje komunikacijoje ir metrologijoje. Vystydami šias technologijas bendradarbiaujame su eksperimentinėmis grupėmis JAV, Vokietijoje, Australijoje.

– 2020 m. LRT „Metų apdovanojimuose“ buvote nominuotas su savo komanda „Metų atradimo“ kategorijoje už kvantinių emiterių prigimties nustatymą dvimačiuose puslaidininkiuose. Šis mokslinis darbas publikuotas viename įtakingiausių pasaulio taikomosios fizikos žurnale „Applied Physics Letters“. Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti, kuo unikalus šis mokslinis pasiekimas?

– Nenorėčiau jo sureikšminti, bet tai yra idėja, kuri man kilo 2018-aisiais metais, ir kuri pasirodė esanti teisinga.

Su šia idėja dirbome kartu su savo komandos nariais, tuomet dar doktorante Mažena Mackoit-Sinkevičiene ir daktaru Marek Maciaszek, kuris yra iš Lenkijos, bet labai daug laiko praleidžia mūsų grupėje Lietuvoje.

2016-aisiais metais, viename iš dvimačių puslaidininkių – boro nitride, buvo atrasti taip vadinami pavienių fotonų šaltiniai – spalviniai centrai, kurie vienu metu išspinduliuoja tik vieną fotoną, šviesos kvantą. Aš juos vadinu pačiomis mažiausiomis pasaulyje lemputėmis, nes mažesnių nėra. Ilgai buvo nežinoma tų šaltinių cheminė prigimtis, jų atominė struktūra.

Mūsų atlikti skaičiavimai nustatė, kad to šaltinio cheminė prigimtis yra du anglies atomai boro nitrido gardelė, kurie yra šalia vienas kito, kaip kokie broliai dvyniai. Optinis šuolis, kuris matoms eksperimente, nulemtas elektrono peršokimo nuo vieno brolio iki kito. Manau, tai gana elegantiškas eksperimentų paaiškinimas. Šiuo darbu gal ne tiek didžiuojuosi, kiek juo labai džiaugiuosi.

– Ar savo studentus skatinate mokslinei veiklai? Ar įtraukiate juos į savo mokslinius tyrimus?

  Žinoma! Studentų ir doktorantų ruošimas – viena iš mano darbo sudėtinių dalių. Jau minėjau apie darbo prasmės svarbą. Studentų įtraukimas į tyrimus, asmeniškai man, yra bene svarbiausias mokslinio darbo prasmės komponentas.

Kalbėjosi Virginija Klusienė

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku