Iš 17 milijonų mokslininkų ir inžinierių Europos Sąjungoje maždaug 60 proc. yra vyrai, o 40 proc. – moterys. Visgi, „Eurostat“ duomenimis, yra šalių, kur daugumą sudaro moterys. Tai – Lietuva (58 proc.), Bulgarija (54 proc.) ir Latvija (52 proc.). Mažiausiai mokslininkių yra Liuksemburge, Suomijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir Vokietijoje. Moterys minėtose šalyse sudaro mažiau nei trečdalį visų mokslininkų ir inžinierių.
Kodėl? Ar tai galima paaiškinti tuo, kad mokslo finansavimas vis dar nepakankamas, o vyrai renkasi pelningesnes profesijas?
„Manau, tai pirmiausia galima aiškinti faktu, jog daugumoje posovietinių ir posocialistinių šalių mokslinių tyrimų finansavimo rodikliai yra daug žemesni nei tokios istorinės patirties neturinčiose ES šalyse. Kaip taisyklė, moterų koncentracija aptinkama ekonomiškai mažiau pelninguose sektoriuose“, – sako dr. Aurelija Novelskaitė, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro docentė ir Lietuvos socialinių tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja.
„Situaciją metaforiškai galima palyginti su buvusia XX a. pradžioje, kai moterims buvo leista studijuoti universitetuose. Kas lėmė tai, kad vis daugiau moterų pradėjo siekti aukštojo mokslo? Greičiausiai, bendroji socio-ekonominė raida, krizės ir pakilimai, reikalaujantys daugiau aukštos kvalifikacijos darbo jėgos. Moterys buvo ir yra tas darbo jėgos potencialas, kuris mobilizuojamas esant ekonominiam poreikiui ir slopinamas esant ekonominiam nuosmukiui“, – dėsto docentė.
Kai mokslo prestižas apie 1990 m. Lietuvos visuomenėje krito kartu su sumažėjusiu mokslinio darbo apmokėjimu ir socialiniu saugumu, ėmė augti moterų mokslo daktarių skaičius. Tiesa, tas augimas buvo sulėtėjęs 2004 m., Lietuvai stojant į Europos Sąjungą ir tikintis ekonominio atgijimo moksle. Kai tai neįvyko, mokslo bendruomenė ir toliau sparčiai feminizuojasi: 2012 m. moterų tyrėjų dalis aukštojo mokslo sektoriuje Lietuvoje buvo didesnė nei bet kurioje kitoje ES šalyje, tačiau kitokia situacija buvo valstybės ir verslo sektoriuose.
„Be to, Lietuva yra tarp tų ES šalių, kuriose daugiausia „nesaugių“ (dalinio etato, neterminuotų) darbo kontraktų aukštojo mokslo sektoriuje. Tokia profesinės veiklos erdvė nėra patraukli, todėl vyrai dažniau renkasi kitus profesinės ar ekonominės veiklos sektorius, kuriuose siūlomos geresnės ekonominio uždarbio galimybės“, – aiškina Aurelija Novelskaitė.
Jos nuomone, svarbu dėmesį atkreipti ir į moterų padėtį mokslo hierarchijose (mokslinės karjeros siekio realizavimą): „Nors pagal aukščiau minėtą moterų tyrėjų proporcinę dalį aukštojo mokslo sektoriuje Lietuva pirmauja ES šalių tarpe, tai pagal moterų karjeros pasiekimų (A lygio pozicijos) ir karjeros galimybių (stiklinių lubų indeksas) rodiklius Lietuva yra beveik paskutinė tarp ES narių.“
Anot Vilniaus universiteto mokslininkės, požiūris, kad moterys ir vyrai pasižymi skirtingomis charakterio savybėmis, yra stereotipizuotas mėginimas išlaikyti lyčių skirtingumo apibrėžtis visuomenėje. „Aš nepalaikau požiūrio, jog moterys ir vyrai turi skirtingas charakterio savybes ir todėl kažkuri lytis yra tinkamesnė mokslinei veiklai. Tyrimų rezultatai rodo, kad, pavyzdžiui, moterų ambicijos slopinamos ar kad moterims ir vyrams priskiriami skirtingi vaidmenys šeimoje, kad mergaitės ir berniukai žaidžia skirtingai, t.t. Sutinku, kad visa tai formuoja charakterio bruožus, tačiau tikrai ne tiek, kad užslopintų mokymosi ir analitinio, kritinio mąstymo gebėjimus, kūrybiškumą, smalsumą, moralumą“, – teigia ji.
Aurelija Novelskaitė pabrėžia, kad fundamentaliųjų ir taikomųjų tyrimų kryptys ir apimtys šalies moksle priklauso nuo nacionalinės politikos, bet ne nuo individualių sprendimų: „Jei vertinti veiklos rodiklius (publikacijos, patentai, projektai, kt.), tai Lietuvoje statistiniai duomenys kol kas labai menki, tyrimai fragmentiški, todėl jų pagrindu negalima daryti pagrįstų išvadų apie moterų ir vyrų panašumus ar skirtumus moksle. (Žinoma, išskyrus statistinius pasiskirstymus pagal mokslo sritis, amžių, kelis kitus rodiklius.) Užsienio šalyse atliktų mokslinių tyrimų kontekste galima diskutuoti apie tai, kad vyrai publikuoja santykinai daugiau mokslinių darbų, tačiau moterų publikacijos dažniau cituojamos; kad vyrai sėkmingesni teikiant paraiškas finansavimui gauti ir t. t.“
Kodėl vyrus tenkina žemesnis išsilavinimas?
Kauno technologijos universiteto (KTU) Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanė Bronė Narkevičienė teigia, kad paaiškinti mokslo srities feminizaciją yra gana sudėtinga, o tai, kad mažiau vyrų siekia mokslinės karjeros, turi įtakos šalies ekonominei raidai.
„Norint pagrįstai atsakyti, reikėtų žinoti, koks kitose Baltijos šalyse darbingo amžiaus vyrų ir moterų santykis (Lietuvoje moterų daugiau – 51,2 proc.), koks kitose šalyse procentas vyrų ir koks moterų įgyja aukštąjį išsilavinimą (Lietuvoje 34,8 proc. moterų ir 26,5 proc.vyrų turi aukštąjį išsilavinimą). Viena tokio fenomeno priežasčių – gyventojų sudėtis, kita priežastis – turinčių prielaidas tapti mokslininkais, t.y. įgijusių aukštąjį išsilavinimą gyventojų dalių skirtumas“, – aiškina docentė B. Narkevičienė.
Jos nuomone, kyla daugybė aktualių klausimų. Kodėl statistiškai vyrai mažiau motyvuoti siekti aukštojo išsilavinimo? Kokios to pasekmės valstybei ir visuomenei? Kodėl visuomenėje, kurioje didesnė dalis išsilavinusių moterų, daugiau vadovų vyrų? Kodėl Seime, kuriame priimami valstybės, visuomenės gyvenimo raidą lemiantys sprendimai, vyrų taip pat daugiau?
„Taigi aktualesnis klausimas yra ne tai, kodėl mes fenomenalūs pagal moterų mokslininkių ir inžinierių dalį Europoje, o kodėl mūsų vyrija linkusi tenkintis žemesniu išsilavinimu. Kas lemia, kad galios ir sprendimų priėmimo pozicijose būtent vyrauja patriarchatas ir kokias pasekmes tai suponuoja Lietuvos visuomenės, ekonomikos raidai“, – tikina mokslininkė.
Anot B. Narkevičienės, stiprios ir tvarios pozicijos profesinėje veikloje suteikia moteriai savarankiškumo ir ekonominio saugumo: „Daugėja ne tik mokslininkių, bet ir verslininkių, politikių. Mano nuomone, yra gerai, jei moters laisvės pasirinkti, ar siekti profesinio augimo, ar paskirti savo laiką ir talentą šeimai, neriboja finansinės priežastys ir visuomenėje vyraujantys stereotipai.“
