Benas Gabrielis Urbonavičius, KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto docentas
Šią savaitę nacionalinio transliuotojo LRT televizijos eteryje buvo rodomas reportažas apie akies rainelės nuotraukas kaip meno formą. Reportažo pabaigoje buvo kalbama apie iridologiją. Kaip žinia, iridologija yra pseudomokslas – kokybiški moksliniai tyrimai rodo, kad toks diagnostikos metodas neveikia. Kadangi reportažas rodytas per nacionalinę televiziją – iridologijai suteikiamas legitimumas, o tai gali klaidinti žiūrovus, kurie su tokiu diagnostiniu „metodu“ yra nesusipažinę.
Iridologija priskirtina alternatyviajai medicinai, o jos istorinės ištakos panašios į homeopatijos, kuomet vienas žmogus, remdamasis tik savo patirtimi sukuria tariamą mokslo šaką.
Pagrindinė iridologijos idėja yra ta, kad žmogaus rainelės išvaizda (raštas/spalva) priklauso nuo jo sveikatos būklės, o pokyčiai rainelėje susiję su sveikatos pokyčiais. Skirtingos rainelės vietos yra „atsakingos“ už skirtingus organus, jų sistemas, psichosomatines būsenas. Pokyčiai rainelėje vertinami vizualiai – spalvos, elementų dydžio, formos pasikeitimai.
Dažnai sutinkamas pirmasis iridologijos pagrindimas, be to pateiktas ir aptariamame LRT reportaže, kuomet XIX amžiaus gydytojas pastebėjo, kad žmogaus su lūžusia koja ir pelėdos, kurios koja taip pat yra lūžusi, akys yra panašios. „Moderniojoje iridologijoje“ galima pastebėti bandymus paaiškinti kodėl rainelės išvaizda turėtų būti susijusi su sveikatos būkle. Dažniausias yra toks, kad rainelė yra žmogaus sielos atspindys, o žmogaus siela yra sveikatos paveikslas. Tokie anekdotiški, ir kiti kontroliuojamose sąlygose neatsikartojantys, įrodymai yra pavyzdinis pseudomokslo atvejis.
Kokybiški moksliniai tyrimai su reprezentatyviomis pacientų imtimis pateikia išvadas, kad diagnozės, naudojant iridologiją, tikimybė atitinka atsitiktinio spėjimo tikimybę. Ir ši išvada kartojasi. Kokybiškų iridologijos klinikinių tyrimų nėra daug, tačiau tai yra tikėtina situacija, nes skirti didesnį dėmesį iridologijos paneigimui yra tas pats, kas skirti laiką plokščios Žemės teorijos paneigimui.
Rainelės (ir kitų akies dalių) formos ar spalvos pokyčiai iš tiesų leidžia diagnozuoti kai kurias paciento būkles, tačiau yra aiškūs biocheminiai/biofiziniai veiksniai kurie tuos pokyčius sukelia. Be to, medicininei diagnostikai naudojami akies rainelės pokyčiai yra akivaizdūs, nereikalaujantys specialios įrangos ar „iridologijos schemų“ ir, svarbiausia, yra atsikartojantys esant tiems patiems negalavimams.
Įvertinus viso reportažo scenarijų galima pastebėti, kaip jame pateikiami teiginiai yra irodologijos reklama ir legitimizavimas. Taip pat nesunku pastebėti ir pseudomokslo šalininkų naudojamus teiginius:
Kaip ir homeopatijos atveju, iridologijos pradžia buvo laiku, kuomet medicina ir žinios apie žmogaus sveikatą nebuvo tokios gilios kaip yra dabar, o iškeltas teorijas buvo neįmanoma paneigti.
Iridologija yra puikus pavyzdys, kaip senam pseudomokslui yra sunku konkuruoti su objektyvia realybe: žmogaus biometrija – tai žmogaus tapatybės atpažinimo metodas, besiremiantis unikaliomis kūno (pirštų atspaudai, akies rainelė, veido bruožai) arba elgesio (eisena, rašysena ir kt.) savybėmis.
Svarbiausias reikalavimas biometrijoje naudojamoms žmogaus savybėms yra pastovumas laike – t.y. jos turi nekisti arba kisti neišmatuojamai menkai. Nemaža dalis žmonių naudoja veido ar pirštų atspaudų atpažinimą telefonuose, kaip saugos priemonę.
Rainelės atpažinimas laikomas vienu saugiausiu biometrijos metodu, kadangi rainelė yra unikali kiekvienam žmogui. Rainelė biometrijoje laikoma pastoviausia žmogaus savybe. Laikoma, kad rainelės raštas gali išlikti nepakitęs 30 ir daugiau metų. Atsižvelgus į šios faktus pagrindinis iridologijos teiginys praranda prasmę.
Kadangi tikimybė teisingai nustatyti žmogaus sveikatos būklę naudojant iridologiją yra tokia pati kaip ir tai padaryti iš kavos tirščių – kavos tirščiai laimi – bent skanios kavos prieš tai galima išgerti.
